Įsikūrę prie Nemuno

PRIENAI

Miestas abipus Nemuno, prie 17 km ilgio Prienų-Birštono kilpos – trumpiausios iš Didžiųjų Nemuno kilpų. Dalis teritorijos yra Nemuno kilpų regioniniame parke.

Manoma, kad vietovardis asmenvardinės kilmės, nors gali būti išsirutuliojęs iš frazės „prie anos upės“, nurodant naujakurių sodybas kairiajame Nemuno krante.

Rašytiniuose šaltiniuose 1502 m. pirmą kartą minimas Prienų dvaras, 1579 m. – prie jo išaugęs Prienų miestelis. 1580 m. miesteliui suteikta turgaus privilegija (pakartota 1669 ir 1713). XVI a. pab. jis dažnai minimas kaip didikų Bekešų valda. XVII a. pr. iškilo pirmoji medinė katalikų šventovė.

Beveik pusantro šimtmečio (XVII–XVIII a.) Prienus valdė grafai Butleriai. Tuo metu buvo pastatyti įspūdingi seniūno Gotardo Vilhelmo Butlerio rūmai, iki mūsų dienų išlikusi barokinė Kristaus Apsireiškimo bažnyčia (1750), pašto stotis, nutiesti mediniai šaligatviai, pradėjo kurtis pramonė: popieriaus ir žemės ūkio mašinų dirbtuvės, karšyklos, aliejaus spaudykla, smulkiųjų amatininkų įmonėlės. 1791 m. patvirtintos miesto teisės, herbas su šv. Jurgio atvaizdu ir antspaudas su įrašu „Jo karališkosios didenybės Prienų miestas“.

1795 m. Prienai buvo prijungti prie Naujosios Rytų Prūsijos, vėliau atiteko Rusijai. 1830–1831 ir 1863–1864 m. mieste ir apylinkėse aktyviai veikė sukilėliai.

Iki baudžiavos panaikinimo ant Drubengio upelio kranto veikusi Prienų popieriaus dirbtuvė buvo viena didžiausių Lietuvoje. Čia pagamintas popierius pasiekdavo net Varšuvą, Sankt Peterburgą, Maskvą. Vėliau, neatlaikiusi konkurencijos, įmonė buvo pertvarkyta į vandens malūną ir vilnų karšyklą; liko tik cechas, gaminęs kartoną, vyniojamąjį popierių ir degtukus.

XIX a. pab. miesto gatvėms apšviesti pastatytos žibalinės lempos, suremontuotas grindinys, pašte įrengta telegrafo stotis, sutvarkyta turgaus aikštė. 1900 m. pastatytas tiltas per Revuonos upelį, I pasaulinio karo metais – pirmas pastovus medinis tiltas per Nemuną.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Prienai buvo valsčiaus centras, turėjo miesto ir valsčiaus savivaldybes, paštą, policijos nuovadą, teismą, notariatą, gimnaziją. Miestas išsiplėtė, kai kuriose vietose ėmė vyrauti nebe senieji, o nauji ar suremontuoti namai. 1929–1930 m. pastatyta elektros pastotė, atvesta iš Kauno elektra. 1937 m. veikė 4 bankai, 2 vaistinės, 121 parduotuvė, 5 malūnai, kelios lentpjūvės, daug smulkių dirbtuvių. Reikšmingiausia pramonės įmonė buvo dar 1868 m. įsteigta „Goldberg“ alaus darykla, kurią apie 1920 m. įsigijo sumanus verslininkas Benicijonas Šakovas. Jos korpusai sudarė didžiausią Prienų kompleksą, dominavo visame mieste.

Anot amžininkų, ši įmonė gamino geriausią alų Lietuvoje. 1938 m. pagal inžinieriaus Prano Markūno projektą pastatytas naujas gelžbetoninis tiltas per Nemuną. Jo statyba rūpinosi Prienų burmistras Julius Greimas.

Tarpukariu Prienuose buvo dislokuotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio V pėstininkų pulkas. 1935 m. įkurtas karinis miestelis – tipinis Nepriklausomybės laikotarpio kareivinių kompleksas, 1937 m. karių iniciatyva pastatytas Kęstučio paminklas (skulpt. Kipras Ausiejus).