Įsikūrę prie Nemuno

GARDINAS (baltarusiškai Hrodna)

Miestas Baltarusijos šiaurės vakaruose, abipus Nemuno, netoli Lietuvos ir Lenkijos sienos.
Gardinas pirmą kartą paminėtas 1127 m. kaip rusėnų miestas, kunigaikštystės centras. Tačiau kadaise čia buvo jotvingių žemė ir stovėjo pilis, t. y. „gardas“ –  aptvaras, aptverta vieta.

XIII a. vid. Mindaugas miestą prijungė prie Lietuvos. 1391 m. Gardinas gavo dalines, 1496 m. – visas miesto teises. Gardine rezidavęs Vytautas senosios pilies vietoje pasistatė naują mūrinę pilį ir vieną ankstyviausių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gotikinių bažnyčių. Gardine rezidavo ir mirė Lietuvos ir Lenkijos valdovai  Kazimieras Jogailaitis ir Steponas Batoras, rinkdavosi Lietuvos Ponų Taryba ir Seimas (pagal 1673 m. įstatymą mieste vykdavo kas trečias Seimas).

XVIII a. į Gardiną iš Vilniaus perkeltas Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas ir Iždo komisija. Gardino seniūno, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininko, valstybinių ekonomijų valdytojo Antano Tyzenhauzo rūpesčiu Horodnicos priemiestyje įsteigta keliasdešimt manufaktūrų (žvakių, muilo, stiklo ir kt.), įkurtos amatų, veterinarijos, medicinos, baleto mokyklos, veikė teatras.

Ilgą laiką Gardinas buvo svarbus katalikybės centras. XV a. pab.–XVII a. mieste įsikūrė bernardinai, pranciškonai, dominikonai, karmelitai, brigitietės, bazilijonės. Ypač pasižymėjo jėzuitai, įsteigę kolegiją (1621) ir pastatydinę Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčią (XVII–XVIII a.) – vieną didžiausių ir puošniausių barokinių šventovių visoje jungtinėje valstybėje.

Antrąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine vadintą miestą puošė didikų rezidencijos. 1737–1751 m. Augusto III nurodymu pastatyta Naujoji (Karališkoji) pilis, vėliau pertvarkyta į klasicistinius rūmus. 1793 m. čia posėdžiavęs Nebylusis seimas atšaukė Gegužės 3-iosios konstituciją ir pripažino II Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimą, o 1795 m. paskutinis Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis pasirašė sosto atsisakymo  (abdikacijos) aktą ir taip užbaigė Abiejų Tautų Respublikos egzistavimą.

1801 m. įkurta Gardino gubernija. XIX a. antrojoje pusėje pradėta plėtoti pramonę. Per miestą nutiesta Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaka, 1858–1866 m. pastatytas geležinkelio tiltas, 1908 m. – mūrinis plento tiltas.

1918–1919 m. Gardiną valdė atsikūrusi Lietuvos valstybė. 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Rusijos taikos sutartimi jis taip pat priskirtas Lietuvai, bet jau po kelių mėnesių miestą užėmė Lenkijos kariuomenė, o prasidėjus II pasauliniam karui – sovietų kariuomenė, perdavusi jį Baltarusijai.

Šaltiniai: Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija. 2005. P. 292–293; Šalis ta Lietuva... 2009. P. 147; Valionytė B. Didžioji Lietuva. Kn. 1. 2009. P. 118–143; Žalėnas G. Gardinas // Pažinkime Lietuvą. 1995. P. 19–21.