Pastarojo laikotarpio režisieriaus Gyčio Padegimo kūrybą ryškiausiai apibrėžia jo posūkis į dramaturgiją, paremtą ilgalaikiais Lietuvos tarpukario asmenybių tyrimais, išsirutuliojusiais į paties parašytų ir režisuotų pjesių trilogiją. Pirmosios jos dalies - dokumentinės fantasmagorijos „JAH“ premjera dar 2011 metais įvyko Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Savo 100-ojo spektaklio herojumi režisierius pasirinko unikalią asmenybę – rašytoją, modernistinės literatūros Lietuvoje pradininką Juozapą Albiną Herbačiauską, kurio inicialus užkodavo pjesės ir spektaklio pavadinime. Išgarsėjęs ekscentrišku elgesiu, skandalingomis kalbomis, jis pelnė tarp amžininkų keistuolio, išsišokėlio ir mistiko reputaciją. Tačiau Gytis Padegimas J. A. Herbačiausko asmenyje pamatė lietuviškąjį Don Kichotą, nenuilstamai ir principingai kovojusį už savo idealus, ateities pranašą, skelbusį apie Sovietų Rusijos grėsmę. J. A. Herbačiausko kritika tuometinei Lietuvos valdžiai ir visuomenei, kurios tekstus Gytis Padegimas pacitavo kalbėdamas seime vykusiame iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime, ir šiandien skamba neįtikėtinai aktualiai. Akivaizdu, kad Juozapas Albinas Herbačiauskas, tarpukario Lietuvoje tapęs persona nongrata, šiandien yra atrandamas iš naujo. Tarp spektaklio personažų – daug gerai žinomų asmenų: Juozas Keliuotis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Juozas Tumas Vaižgantas, Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Adomas Jakštas-Dambrauskas. Jų ginčai ir diskusijos su J. A. Herbačiausku atskleidžia nelauktą požiūrį į daugelį problemų, tarp jų ir į tuometinį Valstybės teatrą, bent iš dalies atliepiant dabartinėje visuomenėje tvyrantį autoritetingos asmenybės ilgesį.
Panašiu principu, remiantis Lietuvos tarpukario tyrimais, buvo parašyta antroji Gyčio Padegimo trilogijos pjesė „Alksniškės“, pastatyta Kauno miesto Kameriniame teatre ir atskleidžianti trečiojo Lietuvos prezidento Kazio Griniaus asmenybę (2017). Greta daugybės įdomių įžvalgų, joje minima ir tai, kad K. Grinius (kartu su buvusiais vyriausybės nariais - prelatu Mykolu Krupavičiumi ir profesoriumi Jonu Pranu Aleksa) paskelbė Memorandumą, dėl kurio jis buvo ištremtas iš Kauno ir atsidūrė pas seserį Alksniškėse. Šiuo metu, girdint kolaboravimo su naciais kaltinimus, kažkodėl nutylimas faktas, kad Lietuva buvo vienintelė Europoje, 1942 metais pateikusi oficialų dokumentą, kad naciai užgrobtuose kraštuose nutrauktų jų piliečių, tarp jų žydų tautybės, iškėlimą ir žudymą. Jokioje kitoje Europos valstybėje neatsirado nei organizacijos, nei asmens, taip atvirai išsakiusių pasipriešinimą.
Trečioji trilogijos dalis – komiška drama „Pirmeiviai“, skirta Lietuvos teatro šimtmečiui, pasakoja apie Lietuvos profesionalaus teatro kūrėjus - režisierių Juozą Vaičkų, dramaturgą Petrą Vaičiūną, aktores Teofilę Dragūnaitę-Vaičiūnienę, Oną Kurmytę, Polę Tendžiulytę, jų kolegas Juozą Stanulį ir Petrą Kubertavičių. Supažindina su Morta Vaičkiene, naujoje šviesoje pristato „primadoną“ Kiprą Petrauską, primena dailininką Vladą Didžioką ir jo žmoną Varvarą (Barborą) Didžiokienę. Visų šių personažų padedamas autorius bando atskleisti pirmojo spektaklio, kuriuo 1920 metais gruodžio 19 dieną buvo atidaryta Dramos vaidykla, - HermannoSudermanno „Joninės“ - gimimo aplinkybes. „Pirmeiviai“ tapo ir pirmąja jubiliejinio sezono premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre (2020.08.21). Neatsitiktinai G. Padegimas savo pjesę paskyrė „teatro broliams ir sesėms“, t. y. visiems, kurie šimtmečio bėgyje puoselėjo teatrą.
Visus tris minėtus scenos veikalus režisierius sukomponavo iš autentiškų tekstų, memuaristinės literatūros, periodinių leidinių ir kitų dokumentų. Dokumentinius tekstus jungia įvairios sentencijos ir aforizmai, realūs ir išgalvoti veikėjai, tikrovė ir fantazijos, vizijos ir to meto aktualijos. Vis dėlto akivaizdu, kad dominuoja dokumentinis pradas, o jungiamoji grandis tėra tik lengvinanti priemonė, padedanti įsisavinti didžiulį kiekį pateiktos informacijos. Šiuo atžvilgiu šviečiamoji ir edukacinė veikalų vertė neįkainojama, nes padeda iš naujo atrasti tiek primirštas asmenybes, tiek jų gyvenimo aplinkybes, kurios, savo ruožtu, skatina domėtis Lietuvos istorija, bandyti savarankiškai ją tyrinėti. Ne vienas žiūrovas minėjo, kad po šių spektaklių, nors ir jausdavosi perskaitęs kone visą enciklopediją, sėsdavo prie kompiuterio tolesnėms paieškoms. Tokio savo meninio informatyvumo dėka trilogijos pjesės pasirodė pajėgios tapti ne tik scenos, bet ir rekomenduotinos literatūros objektais, išsaugančiais pirminį tekstą (scenoje neišvengta trumpinimų), savitu lietuvių teatro istorijos žinynu.
Gytis Padegimas "Pirmeiviai. Trys Kauno Lietuvos pjesės"
