Rugsėjo pradžioje Kaune vyko „fluksiškas“ kopimas į Parodos kalną, kuris rodo, kad Fluxus idėjos gyvos ir šiandien. Besidomintiems Fluxus judėjimo istorija bibliotekos Meno leidinių skaitykloje siūlome knygą „The lunatics are on the loose…“ apie Europoje 1962–1977 m. vykusius fluxus festivalius. Joje pateikiama išsami 32 Europos fluxus renginių, organizuotų Achene, Amsterdame, Berlyne, Budapešte, Kopenhagoje, Diuseldorfe, Londone, Madride, Osle, Paryžiuje, Prahoje ir kituose miestuose, dokumentacija. Knygoje aprašomas ir 1966 m. pavasarį Vilniaus pedagoginiame institute vykęs fluxus koncertas, kurį surengė Vytautas Landsbergis ir jo studentai.
Tvarumas kasdieniame gyvenime šiuo metu ypač aktualus. Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse išleido knygą „Neišmesk, gal pravers: tvarumo pavyzdžiai iš lietuvių gyvenimo“
Joje atskleidžiama, kaip, bėgant laikui, pakeičiama pirminė daiktų paskirtis, siekiant juos išsaugoti, kuo ilgiau naudoti ar perdirbti. Leidinį sudaro dvi dalys: katalogas ir praktinės pamokėlės. Kataloge pristatomi muziejaus fonduose saugomi tvarūs eksponatai ar muziejininkams priklausę daiktai nuo XVIII a. antrosios pusės iki dabar. Praktinėse pamokėlėse mokoma, kaip seną, nereikalingą daiktą prikelti naujam gyvenimui: surišti kilimėlį, pasigaminti lėlytę, susukti puokštę ar net skrybėlę iš rudens nuspalvintų lapų.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veikusios parodos katalogas „Litvakų dailininkai Paryžiuje“ pirmą kartą Baltijos šalyse taip išsamiai pristato į Paryžių emigravusių litvakų (Lietuvos žydų) dailininkų kūryba. Eksponatus tarptautinės reikšmės parodai skolino tokios Prancūzijos institucijos kaip Pompidou centras, Judaizmo meno ir istorijos muziejus, taip pat Lietuvos muziejai bei privatūs kolekcininkai.
Parodoje pasakojama apie litvakų dailininkų migracijos bangas į Paryžių, jų siekius, laimėjimus, tėvynės ilgesį ir tradicijų tęstinumą. XX a. pradžioje Paryžiaus menininkų gretose buvo daug žydų, atvykusių ne tik iš Europos didmiesčių, bet ir iš Rusijos imperijos žydų miestelių bei kaimų (štetlų). 1909–1913 m. čia apsigyveno ir Markas Šagalas, Mišelis Kikoinas, Žakas Lipšicas, Emanuelis Manė-Kacas, Chaimas Sutinas bei kiti, priklausę tai pačiai kartai ir bendrai kelis šimtmečius gyvavusiai litvakų kultūrai. Šie menininkai siekė politinės, socialinės, kultūrinės ir religinės emancipacijos.
Žengti pirmuosius žingsnius meno link tradiciniame štetle užaugusiems jaunuoliams buvo nelengva. Jie susidūrė su dviem priešiškais pasauliais: dėl noro piešti juos smerkė sava religinių dogmų sukaustyta žydų bendruomenė ir artimieji, o dėl kitokios kultūros, išvaizdos ir prasto rusų, lenkų, prancūzų kalbų mokėjimo juos ignoravo išorinis pasaulis už štetlo ribų.
Tai nesutrukdė kūrėjams žengti dailės keliu, išvykti į liberalųjį meno vertybių ir naujų tendencijų kupiną Paryžių, išgarsėti ir suformuoti unikalų modernaus meno reiškinį – École de Paris – Paryžiaus mokyklą ir prancūzų ekspresionizmo kryptį, kartais dar vadinamą prancūzų-žydų ekspresionizmu. Įprasta prasme šie menininkai nepriklausė jokiai „mokyklai“ – juos siejo ne panašus stilius, o bendra istorija, tas pats idealas. Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, Paryžiaus mokyklai atstovavo apie 60 litvakų iš Rytų Europos ir daugiau nei 150 žydų dailininkų iš viso pasaulio. Vytauto Kasiulio dailės muziejaus parodos kataloge pristatomas 21 École de Paris dailininkas ir daugiau kaip 130 jų kūrinių.
Litvakai į pasaulio dailės istoriją įrašė savo puslapį, bet jų istorijos pradžioje buvo Lietuva, tad paroda „Litvakų dailininkai Paryžiuje“ daliai šių menininkų tarsi suteikia galimybę vėl susitikti gimtajame krašte.
Jau 3-iame šios knygos leidime Steven‘as Faerm‘as pristato nuoseklią pamokų ir pratimų seriją ir pateikia išsamių patarimų, kaip pasiruošti sėkmingai karjerai mados dizaino industrijoje. Knyga pradedama mados dizaino principų apžvalga, pramonės istorijos ir pagrindinių dizainerių apžvalga bei šiandieninių rinkų ir klientų aprašymu. Toliau pateikiamuose skyriuose mokoma kurti sportinę aprangą, verslo karjerai pritaikytus drabužius, džinsinius, kokteilių ir vakarinius drabužius, vaikiškus, vyriškus drabužius ir aksesuarus. Taip pat Steven‘as Faerm‘as pataria kaip kurti ir pristatyti mados portfolio, „parduoti“ save darbo pokalbyje.
Mūsų ryšys su spalvomis – nepaprastas. Suteikiame joms reikšmes, asociacijas ir savybes, kurios per tūkstantmečius kito ir kurios apima daugybę kultūrų, žemynų, kalbų. Britų meno istorikas James Fox, laikydamasis Aristotelio pirminės spalvos sekos, savo knygoje “Pasaulis pagal spalvą” išskiria 7 pagrindines spalvas – juodą, raudoną, geltoną, mėlyną, baltą, violetinę ir žalią, bei atskleidžia kiekvienos jų pagrindinę idėją.
Autorius pasakoja, kaip įvairūs istoriniai įvykiai darė įtaką spalvų reikšmėms, kokias žmonių viltis, baimes, išankstinius nusistatymus jos parodė. J. Fox tyrinėja daugelį meno istorijos etapų – nuo bronzos amžiaus aukso dirbinių iki Turnerio, Ticiano, Yveso Kleino ir kitų menininkų kūrybos. Knygoje susipina literatūra, filosofija, kinas, archeologija ir kiti menai.
“Pasaulis pagal spalvą” – tai ne tik istorija apie spalvas, bet ir pasakojimas apie žmones ir jų vietą visatoje. Po kalbos, spalvos yra didžiausias kultūrinės reikšmės nešėjas.
Vieną popietę aklas Lilės šuo išsineria iš antkaklio ir pasileidžia skuosti per neaprėpiamus mėlynių laukus. Laimė, Salmai pavyksta jį prisivilioti savo priešpiečiais ir sustabdyti. Taip užsimezga Lilės ir Salmos draugystė. Paaiškėja, kad šuns gelbėtoja – migrantų darbininkų dukra, su šeima atvykusi į Rytų Meiną mėlynių rinkimo sezonui.
Nors mergaičių draugystė trunka tik vieną vasarą, ji driekiasi nuo laukų iki žvaigždynų. Kartu dažydamos laukinių bičių namelius, draugės dalijasi slaptais troškimais: parduodama juos, Lilė tikisi sutaupyti savo augintinio akių operacijai, o Salma svajoja dalyvauti mėlynių karalienės konkurse ir laimėtą prizą skirti būsimoms studijoms. Bet ar atvykėlė Salma turi teisę dalyvauti vietiniame konkurse? Vienas kitą vejantys įvykiai patikrins, ko verta tikra draugystė.
