Knygų laužai, kurie anot Jozefo Gebelso skelbė dekadentiško Veimaro respublikos kultūrinio gyvenimo pabaigą yra tik dalis istorijos. Knygų deginimo laužuose glūdi kita, menkiau žinoma istorija – kaip nacių kariai iš okupuotų šalių plėšė tūkstančius bibliotekų ir pavogė nesuskaičiuojamą gausybę knygų. Du siaubą keliantys asmenys – SS reichsfiureris Heinrichas Himmleris ir nacių ideologas Alfredas Rosenbergas varžėsi tarpusavyje, kuris sugebės užgrobti daugiau literatūrinio Europos palikimo. Himmleris sukaupė didžiulę asmeninę, kaip pats vadino, reicho priešų biblioteką. Alfredo Rosenbergo planas buvo didingesnis – pakloti pamatus visiškai naujai nacistinei mokslo ir švietimo sistemai, kuri ne tik ugdytų naujus nacistinius ateities lyderius, bet ir pateisintų invazijas bei genocidą.
Knygoje „Knygų vagys: dingusių bibliotekų paieškos" autorius seka vagių pėdsakais ieškodamas dingusių bibliotekų ir prapuolusių knygų. Istorija pasakoja apie tai, kas vyko Berlyne, Prahoje, Paryžiuje ir kituose miestuose, tarp jų – ir Vilniuje. Autorius vaizdžiai aprašo savo kelią šiuolaikinėmis Vilniaus gatvėmis ir įvykius, kurie klostėsi nacių okupuotame mieste, dėmesį skirdamas 1945 metais sugriautam YIVO žydų mokslo institutui. Būtent instituto rūsyje nacistai rado tai, ko ieškojo – dešimtis tūkstančių knygų ir leidinių, kuriuos čia suvertė įsikraustę kareiviai.

Užsakyti leidinį