1
      1
      1
      1
      1
  
  

Howard Robard Hughes Jr. (1905-1976) buvo Amerikos verslo magnatas, žinomas kaip vienas finansiškai sėkmingiausių savo meto žmonių, investuotojas, rekordų siekiantis lakūnas, inžinierius, kino režisierius ir filantropas. Garsėjo savo  ekscentrišku elgesiu ir uždaru gyvenimo būdu, kuriuos iš dalies sukėlė progresuojantis obsesinis-kompulsinis sutrikimas (OCD), lėtinis skausmas dėl beveik mirtinos lėktuvo katastrofos ir vis didesnis kurtumas.

Kaip kino prodiuseris Hughes išgarsėjo 1920-ųjų pabaigoje, kai sukūrė didelio biudžeto ir dažnai prieštaringai vertinamus filmus „Raketė“ (The Racket 1928), „Pragaro angelai“ (Hell's Angels  1930), ir „Skarfasas“ (Scarface 1932). ). Vėliau jis valdė RKO kino studiją.

Tuo metu, kai filmų kūrimas buvo griežtai kontroliuojamas ir labai formalus, Hughes pasitelkė savo milžiniškus turtus, siekdamas užginčyti diktuojamus apribojimus. Vystydamas uždraustas temas, jis smarkiai praplėtė ekraninio įtaigumo ribas sekso ir prievartos pateikime. Jis panaudojo revoliucines gamybos ir rinkodaros technikas, įskaitant daugelio milijonų dolerių vertės blokbasterių kūrimą ir skandalo provokavimą. Kai Hughes tapo pirmuoju privačiu asmeniu, vienašališkai valdančiu didelę Holivudo kino studiją, jis realizavo savo individualų požiūrį į kino kūrimą jau kaip magnatas.

Svarbiausia, kad Hughes vaidmuo federalinės vyriausybės antimonopolinėje byloje, nukreiptoje prieš kino pramonę, sukėlė visos studijos sistemos žlugimą ir Amerikos kino pertvarką. Nors į jo indėlį dažnai neatsižvelgiama, Hughes padėjo suformuoti šiandieninės kino industrijos pagrindus.

2004 režisierius Martin Scorsese sukūrė apie Howard Hughes epinį biografinį filmą „Aviatorius“ (The Aviator ) su aktoriumi Leonardo DiCaprio pagrindiniame vaidmenyje. Aktorė Cate Blanchett suvaidino to meto kino žvaigždę  Katharine Hepburn, o Kate Beckinsale - Ava Gardner. Filmas buvo nominuotas vienuolikai Oskaro apdovanojimų, iš kurių pelnė penkis.

Užsakyti leidinį


  
	
      1
      1
      1
      1
      1
  
  
 

Per pastaruosius keturiasdešimt metų prancūzų režisierė Ariane Mnouchkine ir jos teatro kolektyvas „Le Theatre du Soleil“ išplėtojo kūrybines paieškas, susietas ir su šiuolaikine istorija, ir su siekiu atnaujinti teatrą, sutelkiant dėmesį į aktoriaus darbą. Knyga apjungia Mnouchkine gyvenimo, kūrybos ir teatro įtakų apžvalgą, jos pagrindinių teatro idėjų tyrimą bei ryškiausių darbų kūrybinio proceso analizę. Joje aptariami ankstyvieji ir vėlesni pastatymai, tarp jų spektaklis pagal Helene Cixous pjesę „Būgnai ant užtvankos“, pateikiami praktiniai pratimai, įskaitant patarimus apie darbą su kauke, siekiama palengvinti pirmuosius žingsnius kritinio mastymo link.

Užsakyti leidinį


  
	
      1
      1
      1
      1
      1
  
  
 

Rūta Oginskaitė knygoje „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“ kalba apie garsaus lietuvių kino režisieriaus Arūno Žebriūno asmenybę ir kūrybą, tikėdamasi, kad jo sukurti filmai gali ne tik sužadinti prisiminimus vyresnei kartai, bet ir tapti atradimu jauniesiems žiūrovams.

Arūnas Žebriūnas (1930-2013) baigė Lietuvos dailės institutą (architektūrą). 1955–58 dirbo Lietuvos kino studijos dailininku, 1959–93 režisieriumi. 1961–62 stažavo kino studijoje Mosfilm (pas režisierių M. Rommą).

Debiutavo filmo Gyvieji didvyriai novele Paskutinis šūvis (1960, Karlovy Varų kino festivalio prizas). Sukūrė filmus Paskutinė atostogų diena (1964, pagal J. Nagibiną, kitose šalyse rodytas pavadinimu Mergaitė ir aidas, Locarno kino festivalio prizas, Filmų jaunimui tarptautinių susitikimų Kanuose Didysis prizas, abu 1965), Gražuolė (1969), Naktibalda (1973), Seklio Kalio nuotykiai (televizijos filmas, 2 serijos 1976, pagal A. Lindgren). 1974 sukūrė pirmąjį lietuvišką miuziklą Velnio nuotaka (pagal K. Borutą, kompozitorius V. Ganelinas), 1977 – tragikomediją Riešutų duona (pagal S. Šaltenį). Kiti svarbesni kino filmai: Mažasis princas (1966, pagal A. de SaintExupéry), Kelionė į rojų (1980, pagal H. Sudermanną), Mėnulio pilnaties metas (1988), dokumentinis filmas Miške (1967, M. K. Čiurlionio simfoninės poemos motyvais), televizijos serialas Turtuolis, vargšas (4 serijos 1983, pagal I. Shaw).

A. Žebriūnas – poetinio kino kūrėjas, jo filmų lyrinė, neretai ir tragikomiška intonacija dera su santūriu pasakojimu, šiltu humoru. A. Žebriūno filmuose vaikams ir jaunimui dominuoja trapaus vaikystės pasaulio susidūrimas su tikrove, iškeliami draugystės, kilnumo, garbės motyvai, bėgimas į vaikiškas svajas ir išmonę.

Apie A. Žebriūną sukurti dokumentiniai filmai Vienintelis, nepakartojamas ir paskutinis (2012, režisierius L. Augutis), Nėra laiko gerumui (2014, režisierius A. Jančoras).

Už savo nuopelnus jis 2000-ais metais gavo Lietuvos nepriklausomybės medalį, 2007-ais metais buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 2010-ais metais pagerbtas „Auksine gerve“ už nuopelnus Lietuvos kinui,  2011-tais metais režisieriui įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

Užsakyti leidinį


  
	
      1
      1
      1
      1
      1
  
  
 

Knygoje "Nuožmi taika: žlugusių režimų fotografija dokumentiniame kine" analizuojama, kaip žlugusių politinių režimų fotografija apmąstoma šiuolaikiniame dokumentiniame kine, o pagrindinis dėmesys tenka represinių institucijų darytoms nuotraukoms ir privatiems, šeimos fotografijų archyvams. Lietuviškoji medžiaga aptariama greta Portugalijos, Kambodžos, Rusijos, Suomijos, Vokietijos ir kitų šalių dokumentinio kino, animacijos ir šiuolaikinio meno projektų, dirbančių su fotografijos archyvais.

Tarpdisciplininė studija skirta skaitytojų auditorijai, besidominčiai medijų, vizualumo, istorijos, politikos, socialinės kritikos studijomis.

Užsakyti leidinį


  
	
      1
      1
      1
      1
      1
  
  
 

Krystian Lupa  (gimė 1943 11 07 Jastrzębie Zdrój), lenkų teatro režisierius, scenografas, pedagogas. 1969 baigė Krokuvos dailės akademiją (grafiką), 1977 – Krokuvos aukštąją teatro mokyklą (režisūrą), dėsto joje nuo 1983; profesorius (1994). 1978–86 režisavo C. K. Norwido teatre Jelena Góroje, 1978–98 ir nuo 2000 – H. Modrzejewskos senajame teatre Krokuvoje, Vroclavo, Varšuvos ir užsienio (Ispanijos, Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų, Lietuvos, Šveicarijos, Vokietijos) teatruose.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė spektaklį „Didvyrių aikštė“ pagal Thomas Bernhard pjesę ir buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“  kaip geriausias režisierius (2015), Jaunimo teatre – spektaklį Austerlicas (2020, pagal W. G. Sebaldą).

K. Lupa dažniausiai pats verčia ir adaptuoja tekstus spektakliams, kuria jiems scenografiją. Spektakliuose nagrinėjamos filosofinės, socialinės ir etinės problemos, žmogaus egzistencijos klausimai, būdinga universalūs sceniniai įvaizdžiai, daug reikšmės teikiama aktorių vaidybai.

Parašė knygų (Utopija ir jos gyventojai / Utopia i jej mieazkańcy 1994, Labirintas 2001 ŽvilgčiojimaiPodglądaniaUtopija 2 / Utopia 2, abi 2003, UtopijaLaiškai aktoriams / UtopiaLettres aux acteurs 2016, lietuviškai išleista pavadinimu Utopija. Laiškai aktoriams 2020).

Knyga „Utopija. Laiškai aktoriams“ parašyta dienoraščio forma ir sąlygiškai suskirstyta į dvi dalis. Pirmoji skirta aktoriaus personažo kūrimui nuo repeticijų pradžios iki premjeros, antrojoje svarstoma kaip aktoriui išsaugoti repeticijų atradimus ir nuolat juos atnaujinti vaidinamų spektaklių eigoje. Tai nėra tik aktoriams skirta mokomoji knyga, - joje kalbama apie asmenybės tobulėjimo galimybes, išsakoma savita kuriančio žmogaus filosofija. Lupa įsitikinęs, kad aktorius yra kur kas geresnis žmogaus žinovas nei bet kuris psichiatras. Keisdamas vaidmenis, įsikūnydamas į skirtingus personažus, jis patenka į tokias gelmes, kurių nepasiekia joks sielos mokslas.

Užsakyti leidinį


  
	
      1
      1
      1
      1
      1
  
  
 

Knyga „Holokaustą patyrusių asmenų tapatumo išgyvenimas“ parengta daktaro disertacijos pagrindu. Joje nagrinėjama, kaip Holokausto sukelta trauma skatino keistis išgyvenusiųjų tapatumą karo metu, ir kokios yra ilgalaikės Holokausto pasekmės tapatumui.

11 tyrimo dalyvių, išgyvenusių Holokaustą atskleidė tapatumo pokyčius, sukeltus Holokausto karo metu - pakito išgyvenusiųjų savęs kaip visuomenės nario suvokimas dėl atskirties, susijusios su tautybe; pakito savo žydiškos kilmės suvokimas; pakito savo vaidmens šeimoje suvokimas, šeimos narių praradimas sustiprino šeiminius ryšius tarp išlikusiųjų; pakito gyvenimo tikslai, pagrindiniu tikslu tapo išgyvenimas.

Holokaustas sukėlė ilgalaikes pasekmes tapatumui. Išgyvenusieji save suvokia kaip vertinančius gyvybę, suprantančius materialių vertybių laikinumą; jie suvokia save kaip priimančius Dievą arba kaip neigiančius jo egzistavimą. Išgyvenusieji atskleidžia dvejopą savo santykį su Holokaustu: suvokia kaip pasisėmusius stiprybės, gyvenimiškos patirties, Holokauste atradusius prasmę arba kaip netekusius gyvenimo tęstinumo.

Knyga turi svarbią išliekamąją vertę, kadangi tyrimo dalyviai, kurių interviu pateikiami knygoje, buvo 80 ir daugiau metų amţiaus tyrimo metu, o dabar, praėjus keliems metams po tyrimo, dalies jų jau nebėra gyvųjų tarpe.

Užsakyti leidinį

>

Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.