Tai nepaprastai šiltas, jaukus, skandinaviško humoro persmelktas pasakojimas apie  59-erių metų vyriškį vardu Uvė. Uvė, iš pirmo žvilgsnio, – senas, viskuo nepatenkintas bambeklis, gyvenantis savo pasaulyje pagal susikurtas tik jam vienam suprantamas taisykles. Jam patinka tvarka ir pastovumas, todėl visą gyvenimą griežtai laikosi nuostatų ir skatina kitus daryti tą patį.

Kiekvieną rytą Uvė pradeda nuo kavos puodelio, išvirto kavavire. Tada vyriškis apeina visą sublokuotų namų kvartalą tikrindamas, ar kaimynai tinkamai rūšiuoja šiukšles, ar niekur nebuvo įsilaužta, ar automobiliai stovi tinkamose vietose. Savo SAAB markės automobilio garažą patikrina tris kartus patampydamas už durų rankenos – maža ką, gal koks vagis pernakt įsliūkino. Kartą, norėdamas nupirkti savo žmonai gėlių vazonėlį, Uvė pateko į gan keistą situaciją. Prekybos centre kasininkei, padavęs vieną gėlių vazonėlį ir kuponą, skelbiantį, kad du vazonėliai kainuoja tik 50 kronų, pareiškė, mokėsiąs 25. Mat, remiantis visa pasaulio logika, tiek turėtų kainuoti vienas. Tačiau kasininkė, mobilųjį masažuojanti devyniolikmetė, kuriai vietoj smegenų aiškiai iškramtyta guma, nesutiko. Uvė išsikvietė parduotuvės vedėją ir, po 15 min. aiškinimo, įtikino, kad jis buvo teisus. Taip Sonjai jis parnešė vieną gėlių vazonėlį už 25 kronas.

Uvė ne tik kasininkę sumąstė taip įmantriai pavadinti, bet ir visus sutiktus žmones ar gyvūnus. Štai, vieną šviesiaplaukę kaimynę vadina blondine liurbe, o jos augintinį – mažą pūkuotą šuniuką – žieminiu batu su akimis. Naujakurį kaimyną, nemokantį elementariausių buities darbų – nevėkšla, geležinkelio, kuriame kadaise dirbo, direktorių – Opel Manta, mat šis vairuoja tokios markės automobilį.

Viskas vyksta pagal Uvės dėliojamą planą, kol vieną lapkričio rytą vyriškis sulaukia naujakurių kaimynų – nėščios užsienietės su vyru ir pora dukterų. Ši šeimynėlė visiškai pakeičia Uvės gyvenimą, įnešdami įvairiausių keistenybių ir chaoso į kruopščiai dėliojamą kasdienybę. Tuomet paaiškėja, jog Uvė nėra jau toks atgrasus niurzga ir pedantas, kaip atrodė esąs.

Kiekvieną personažą autorius piešia vis naujomis spalvomis. Spalvomis, kurios puikiai padeda sukurti realaus žmogaus paveikslą. F. Backman sugebėjo taip puikia pavaizduoti pagrindinį veikėją, tokį realų ir artimą, kad, atrodo, bet kada gali sutikti mėlynomis kelnėmis ir mėlyna striuke apsirengusį Uvę gatvėje. Kiekvieno personažo charakteris labai skirtingas, artimas, žavus savo unikalumu. F. Backman, padovanojęs skaitytojams linksmai graudžią istoriją apie bambeklį Uvę, sugebėjo sukurti nebanalų pasakojimą, su didele teigiamų emocijų doze. Vaizduojamose situacijose, į kurias pakliūna knygos personažai, skaitytojui nesunku įsivaizduoti, ar net atpažinti, save. Tai istorija apie pasaulį, kuriame patys gyvename, paliečianti kiekvieną iš mūsų, mūsų vienatvę, mūsų draugystę, mūsų meilę.

Iš švedų į lietuvių kalbą romanas išverstas Raimondos Jonkutės. Moteris sulaukė pasaulinio pripažinimo ir buvo įtraukta į prestižinį IBBY Garbės sąrašą, kaip viena iš geriausių pasaulyje švedų kalbos vertėjų. Šioje knygoje jos nuopelnai taip pat pastebimi – specialiai naudojami nors ir netaisyklingi, tačiau labai taiklūs žodžiai, „Uviški“ žodžiai, tokie, kaip „Nu“, „ale“. Būtent šie žodeliai sustiprina Uvės burbėjimo, nepasitenkinimo vaizdą. „Gyveno kartą Uvė“ – viena iš nuostabiausių mano skaitytų knygų tiek savo turiniu, tiek vertimu bei apipavidalinimu.

Knygą rekomenduoja literatūros ir spaudos magistrantė Gabija


Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.