Tu priartėji prie gyvenimo pabaigos – ne, ne paties gyvenimo, bet kažko kito: prie bet kokio tikėtinumo, kad kas nors gali tame gyvenime pasikeisti, pabaigos. Tau duotas ilgas tylos tarpsnis, pakankamai laiko paklausti: ką dar aš padariau blogai? (P. 155)

Kas iš tiesų yra laikas? Ir kokie – mes – esame jame? Ne paviršutiniškai, bet esmiškai? Rodos, galima būtų kalbėti apie asmenyje susijungiančias praeitį, ateitį ir dabartį; galima būtų kalbėti ir apie skirtingus laikus – asmeninį ir objektyvųjį. Tačiau kalbant apie laiką neišvengiamai kyla ir kitas klausimas: kas yra atmintis? Knygoje ieškoma atsakymo į šį klausimą, o formuluojamas jis taip: Atmintis lygu įvykiai plius laikas. Bet juk viskas vyksta daug keisčiau. Kažkas pasakė, kad atmintis yra tai, ką tarėmės pamiršę. Juk turėtų būti akivaizdu, kad laikas veikia ne kaip fiksatorius, o kaip tirpiklis. (P. 69) Taigi romane svarstoma apie atmintį laiko kontekste, o pats laikas perteikiamas per atminties fenomeną. Laikui bėgant ir blunkant detalėms atmintis kinta ir transformuojama taip, kaip pačiam žmogui būtų paranku – tokiu būdu eliminuojamas prisiminimų objektyvumas. Galiausiai ateina skausmingas suvokimas, kad tavo turimas vaizdinys apie save tėra iliuzija, gludinama ir šlifuojama visą gyvenimą; kad netgi prisiminimais ne visuomet gali pasitikėti: tai, ką galiausiai prisimeni, ne visada yra tas pats, ką patyrei. (P. 9)

Šiaip ar taip, praeitis, dabartis ir ateitis susilieja viename asmenyje, ir iš praeities neišvengiamai kažkas nuteka į ateitį. Tai ne vien žmogus, besikeičiantis laike, ar kintanti jo atmintis. Ne, kartais tai gali būti praeities liekana, netikėtai pasirodanti dabartyje. Toji liekana gali būti nežinomų aplinkybių išdava ar iškraipytų prisiminimų pasekmė. O galbūt ta praeities liekana gali turėti abu šiuos bruožus? Kaip tuomet susitaikyti su neįtikimais, skaudžiais praeities padariniais, kurių neįžvelgei, nes tau paprasčiausiai buvo paranku nepastebėti tam tikrų detalių, galėjusių padėti nuspėti kai kuriuos įvykius? O galbūt jaunystės savanaudiškumas neleidžia objektyviai žvelgti į gyvenimą? Visa tai sumišę Tonio Vebsterio personaže. Jis intuityviai nujaučia artėjančią pabaigą, bet tai nėra gyvenimo pabaiga – tiesiog artėja laikas, kai nebus nei prasmės, nei jėgų toliau sau meluoti. Nes galiausiai teks pripažinti, kad sau palankus prisiminimų ir pasaulio suvokimas nekeičia tikrovės, tik kelia neviltį. Skaudi tiesa atsiveria ne tik išaiškėjusių praeities įvykių sukrėstam romano veikėjui, bet ir skaitytojui, kuris tarsi įspeičiamas į kampą ir turi pripažinti savo panašumą į Tonį. Knyga skatina sąžiningai, atvirai pažvelgti į patogaus melo apraizgytą vidinį savo pasaulėlį, o paskui jį išdraskyti. Bet ar ilgam? Ar mokam gyventi kitaip, neteisindami savęs ir savo veiksmų susiklosčiusiomis aplinkybėmis?

Dar šis tas. Nuostabu, kad ši trumpa knyga yra tarsi ilgas, daugiasluoksnis, įvairiapusis romanas, atveriantis daug įvairių žmogiškosios egzistencijos aspektų, o nenuspėjamas siužetas, turintis detektyvo elementų, intriguoja ir įtraukia. Autoriaus gebėjimas nedaugžodžiaujant pasakyti tiek daug pavergia ir neabejotinai teikia knygai išliekamąją vertę.

Gerą knygą rekomenduoja: Miglė Vingirevičiūtė, Skaitytojų aptarnavimo skyrius

 


Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.