Aprašymas

Pažiūrėkit į viršelį. Perskaitykit pavadinimą, pastebėkit dėmę. Ar jau regit prieš akis tuos smagumus, prasidėsiančius vos atversit knygą? Ne? Šiek tiek padėsiu: knyga pradeda žaisti su jumis nuo paties viršelio. Todėl pasiruoškit.

Aišku, iš pradžių galima to nepastebėti. Eilinė knyga su eiline pradžia. Kitas puslapis: hm, gal ir ne visai eilinė pradžia. Dar kitas puslapis: gerai, tikrai neeilinė pradžia. Dar kitas puslapis: koks velnias čia išvis dedasi?

O velnias, pasirodo, kaip ir priklauso, dedasi suktas: tai metaromanas. Knyga apie knygą.

Geriausia knyga pasaulyje nėra metaprojektas, pasislėpęs kaip istorija apie kitą istoriją su sudėtingais ir miglotais subtekstais. Geriausia knyga pasaulyje yra paprastai papasakotas ir gerai sudarytas nuorodų apie gyvenimą darbas. (P. 215)

Ot ir išdūrė! Netikėkit, nes kaip tik būtent taip ir yra! Kodėl? Todėl, kad tai knyga apie knygą, kurios pavadinimas – Geriausia knyga pasaulyje ir kurią rašo knygos personažai. Arba personažas. Arba abu kartu. O gal abu kaip vienas. O gal vienas kaip abu. Kas čia žino? Gal knygos personažas ir nemeluoja apie rašomą knygą, bet jis tikrai meluoja apie Geriausią knygą pasaulyje, t. y. tą, kurią mes laikome rankose ir kuri tikrai nėra geriausia pasaulyje, bet kurioje aprašoma Geriausia knyga pasaulyje. Et, kaip čia viskas painu. O gal kaip tik paprasta, tik atrodo painu? Kas čia žino. Užtat žinau, kad kartais autorius leidžia prasprūsti miglotiems personažo aiškinimams apie knygoje rašomą knygą, bet iš tiesų jie skirti tikrajai ir kartais padeda suprasti, kas ir kaip čia yra. O tiksliau, kas ir kame.

Gerai, gana to žodžių žaismo, pakanka, kad galvą susuka jau pati knyga. Va taip su šia knyga ir yra: atsiverti, skaitai skaitai, skaitai skaitai, žiūri, vis dar kybai ties 13-u puslapiu, bet nelabai supranti, kas yra kas. Susigėsti, kad nesupranti, nors viskas parašyta juodu ant balto, gi turėtų būti aišku kaip dieną. Ot ir ne, pasirodo. Todėl skaitai iš naujo nuraminęs save, kad pirmąkart paprasčiausiai neatidžiai skaitei, tai juk gi reikia dar kartą, gi pati knygos pradžia, tai kaip čia bus, jei nuo pradžių nesuprasi. Bet pabaiga – o, vaikyti! Jau visai pamiršai apie tą suktą pradžią ir skaitei knygą kaip paprastą istoriją, bet dabar tenka grįžti pradžion, nes pabaiga primena, kad tai nebuvo šiaip eilinė istorija, – ir vėl susuka smegenis, ir vėl pagauni save skaitant tą patį tekstą dar ir dar kartą, nes staiga *trūksta dalies teksto* ir visa istorija apvirsta aukštyn kojomis, o tu lieki sėdėt išsižiojęs, nes jautiesi begėdiškai apgautas. Bet dėl to nė kiek nepyksti, nes esi taip apžavėtas, kad viduje krykštauji iš džiaugsmo it mažas vaikas – taip tau patiko, kaip lengvai knyga tave vyniojo aplink pirštą! Tai yra, aplink puslapius. Eilutes. Žodžius. Bala nematė, aplink ką, esmė, kad vyniojo. Ir pritrūko tiek nedaug, kad būtų visiškai suvyniojusi ir palikusi tave jaustis neišmanėliu. Užtat kaip smagu!

Dievaži, kaip man patinka knygos, žaidžiančios su savo skaitytojais.

Gerą knygą rekomenduoja: Miglė Vingirevičiūtė, Skaitytojų aptarnavimo skyrius


Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.