1
      1
      1
      1
      1
  
  
 

Kinų autorės Lijia Zhang romanas „Lotosas“ yra įkvėptas rašytojos močiutės mirties patale papasakotos istorijose. Kūrinyje įtaigiai pavaizduotas skaudžios ir neretai nuo visuomenės slepiamos dabartinės Kinijos realybės portretas.

Lotosas – jaunos merginos slapyvardis. Ją sutiksite Kinijos nuodėmių miestu vadinamame Šendžene. Lotosas – gatvės prostitutė. Vyrams parsiduodančios merginos gyvenimas neprimena romantiškos pasakos. Lotosas visada alkana ir niekada nesijaučia saugi. Ji privalo įtikti reikliems klientams, bjauriai viešnamio valdytojai, saugotis policijos ir išlikti graži bei geidžiama. Mergina taupo pinigus ir beveik visus juos siunčia namo. Lotosą palaiko vienintelė gyvenimo svajonė – ištraukti jaunesnį brolį iš kaimo ir suteikti jam galimybę studijuoti.

Džiugesio neteikiančią Lotoso kasdienybę praskaidrina pažintis su žurnalistu ir fotomenininku Bingu. Vyras planuoja parengti reportažą apie gatvėje dirbančias merginas, kurios oficialioje šalies statistikoje neegzistuoja, nors realiai prostitučių yra apie 10 milijonų. Vyro tikslas yra atskleisti slepiamą Kinijos pusę. Taip pat atskleisti žmogiškąją merginų pusę, parodyti, kad prostitutėmis dirba ne beveidės moterys, o gyvi žmonės. Fotografas savo darbu siekia realių reformų. Lotosas supranta, kad joje pamažu gimsta jausmai. Tačiau gatvės merginai jie yra neleidžiami.

Šiuolaikinė Kinija yra didinga valstybė, savo regiono lyderė, tačiau tuo pačiu joje klesti skurdas, prostitucija, prekyba žmonėmis, korupcija, išnaudojimas. „Lotosas“ vaizduoja nepadalintą šalies realybę. Autorę knygą rašė apie 12 metų ir joje aiškiai jaučiamas daugiasluoksniškumas. Lijia Zhang atliko puikų darbą, jos personažai gyvi ir išvystyti. „Lotoso“ įtaigumą sustiprina tai, kad autorė rėmėsi senelės, paauglystėje parduotos į viešnamį, pasakojimu.

Užsakyti leidinį


  
	
      1
      1
      1
      1
      1
  
  Įvertinimas 2.00 (1 Balsas)
 

„Emilijos dienoraštis“ – autentiškas mokytojos dienoraštis, tik autorė niekada neįsivaizdavo, kad jis bus išspausdintas. Viskas prasideda 1942 metais, kai septyniolikmetė pradeda naujus mokslo metus Biržų gimnazijoje. Tikrovė negailestinga: išeina į karą klasiokai, artėja frontas, aplinkui sprogimai, baimė ir nerimas dėl ateities. Vėliau – baigiamieji egzaminai, istorijos-filologijos studijos Kaune, studentiški pasilinksminimai, Filologijos fakultetas perkeliamas į Vilnių... Ir štai Emilija – jau mokytoja neįvardyto miestelio mokykloje: dienoraštyje įrašai apie administracinius reikalus, švietimo skyriaus reikalavimus... Skaitytojas drauge lanko koncertus, teatrą, vertina atlikėjus, sklaido knygas, svarsto apie mokytojo profesiją, moters padėtį, mirties neišvengiamumą, mėgaujasi kelionių įspūdžiais ir stebisi „geležinės uždangos“ suvaržymais. Įrašuose – ir kasdienybė, ir nuolatinės grožio paieškos, meno alkis, ir daugelį metų puoselėjama meilė. Galiausiai į dienoraštį įsiveržia Sąjūdis, ir Emilijos akimis regime pirmuosius Nepriklausomybės dešimtmečius.

1942–2015. Visas gyvenimas prabėga pro akis. Nieko tikresnio ir labiau jaudinančio negali būti.

Emilija atstovauja kartai žmonių, kurie patyrė Antrąjį pasaulinį karą, išgyveno sovietmetį, sulaukė Sąjūdžio ir Lietuvos Nepriklausomybės, – ir išsaugojo gebėjimą džiaugtis ir stebėtis gyvenimu. Jos dienoraštis – literatūrinis ir dokumentinis paminklas mūsų mamoms ir senelėms, vieno gyvenimo istorija.

Užsakyti leidinį


  
	
      1
      1
      1
      1
      1
  
  
 

Lietuviškų bestselerių autorė Vaiva Rykštaitė savo aštuntoje knygoje „Lizos butas“ skaitytojus kviečia prisiminti pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės atgavimo dešimtmetį ir gyvenimą to laikotarpio Kauno senamiestyje.

Per trisdešimt laisvės metų Lietuva iš tiesų labai pasikeitė. Anuomet – Atgimimo bei pirmaisiais nepriklausomybės metais – mūsų šalis šiek tiek priminė laukinius vakarus. Klestėjo mafija, spekuliantai ėmė vežti importines prekes, viskas buvo nauja, prasidėjo nuožmūs kapitalizmo laikai. Tokiame fone auga Gintarė – maža mergaitė, kuri labai nori dėvėti suknelę su Mikimauzu, tačiau mama ją rengia „Ritės“ fabriko megztiniu bei sijonu, kurį iš darbo ne visai legaliai parnešė močiutė. O štai Gintarės tėčiui labai norėjosi susukti pelningą versliuką, kurie tais laikais rasdavosi tarsi grybai po lietaus. Mergaitė augo sename ir tamsiame Kauno senamiesčio bute, kuris jungia visus knygos veikėjus bei pergyvenus laikotarpius į bendrą visumą. Seniau jame gyveno Liza – iš to ir kilo pavadinimas. Čia mergaitė svajoja užaugusi būti panaši į mamą, stebi besikeičiančius jos vyrus – kiekvienas Lizos bute palieka savo pėdsakų. Skaitytojas seka mergaitės vaikystę, paauglystę, jos akimis mato visą tų laikų dvasią.

Užsakyti leidinį


  
	
      1
      1
      1
      1
      1
  
  
 

„10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“ naujausias britų ir turkų kilmės autorės Elif Shafak romanas, piešiantis ne patį patraukliausią Stambulo portretą. 2019-tais metais knyga buvo įtraukta į trumpąjį Booker premijos sąrašą.

Istorija prasideda prostitutės Leilos Tekilos mintimis. Moteris merdėja šiukšlių konteineryje. Iš tiesų ji jau mirusi, tačiau smegenys dar funkcionuoja. Per paskutines dešimt gyvenimo minučių ji prisimena visą savo gyvenimą. Ir pasakoja savo istoriją, kuri prasideda sunkia vaikyste mažame Turkijos miestelyje, o baigiasi dviem teksto stulpeliais laikraščio kriminalinėje skiltyje.

Tai pasakojimas apie žlugusią, palaužtą, tačiau labai drąsią moterį, kurią gyvenimas mėtė ir laužė kiekviename žingsnyje. Leila užaugo griežto tėvo šeimoje ir greitai suvokė savo beteisiškumą pasaulyje, kuriame moters vieta yra nulemta iš anksto. Siekdama vidinės laisvės ji pabėga iš šeimos namų ir atsiduria Stambule, kur pradeda pardavinėti savo kūną. Gyvenimas gatvėje ne mažiau žiaurus bei negailestingas, tačiau Leila Tekila sugeba išsaugoti savo taip branginamą vidinę laisvę bei teisingumo jausmą.

Elif Shafak tarsi chirurgo skalpeliu atveria žiaurias realybės žaizdas ir pažvelgia į traumą, kurią patiria moters protas ir kūnas socialinėje sistemoje, apibrėžtoje patriarchaliniais kodais. Tai žiauri knyga – niūri ir negailestinga. Tai romanas apie smurtą, širdies skausmą ir sielvartą, apie tai, koks trumpas yra gyvenimas.

Užsakyti leidinį


  
	
      1
      1
      1
      1
      1
  
  
 

Britų literatūros redaktoriaus Richardo Roperio knyga „Dėl to verta gyventi“ jau dabar lyginama su milžiniško populiarumo sulaukusiu romanu „Eleonorai Olifant viskas gerai“. Romano epicentre – vienatvė ir ją įkūnijantis herojus Endrius, kuris tikrai nepanašus į svajonių vyrą.

Keturiasdešimtmetis Endrius nei išvaizdus, nei sąmojingas, nei drąsus, o darbas municipalinėje tarnyboje taip pat nedaro įspūdžio. Jo pareiga – vykti į mirusių vienišų žmonių butus, juos apžiūrėti ir, jei įmanoma, rasti jų gimines ar artimuosius ir pranešti apie nelaimingojo gyvenimo pabaigą.

Tačiau po darbo Endriaus namuose laukia mylinti žmona Diana ir du vaikai. Bent jau taip mano vyro kolegos, nes būtent taip savo šeimą jis pristatė per darbo pokalbį prieš penkerius metus. Deja! Endriaus namuose, jei jis neklauso Ellos Fitzgerald dainos, tuščia ir tylu, jo šeima - iliuzija, prieš bendradarbius vaidinamas spektaklis ir, galbūt, maloni paguoda nuo vienišos tikrovės.

Vieną dieną municipalinės tarnybos duris praveria nauja darbuotoja Pegė. Ji sujauks vienišiaus Endriaus kasdienybę. Dabar jo laukia sunkus pasirinkimas – pasakyti tiesą, net jei tai reikštų prarasti Pegės prielankumą, ir pradėti gyventi tikrą gyvenimą? Ar likti saugiame melo kokone?

Pagrindinė romano „Dėl to verta gyventi“ tema - vienatvė. Tačiau autorius nesistengia pateikti jos dramatiškai. Romane netrūksta šypsenų, švelnumo ir humoro.

Užsakyti leidinį


  
	
      1
      1
      1
      1
      1
  
  
 

Knygą „Buvusieji: knyga apie tai, kaip spjauti ant tų, kurie norėjo spjauti ant tavęs“ parašė paprasta moteris, kuri savo gyvenime padarė daug klaidų. Iš jų galima pasimokyti ir taip išvengti savų. Tačiau autorė įsitikinusi, jog skaitytojos to nepadarys – juk nepaisant visko, kas jau žinoma apie meilę, mes vis tiek tikimės, kad mums taip nenutiks ir todėl mokomės tik iš savo klaidų.

Natalija Krasnova šia knyga siekia padėti mergaitėms sužinoti, kas jų laukia, kai įsimylės ir nuspręs tapti ištekėjusiomis moterimis.

38-erių, išsiskyrusi, du vaikus viena auginanti Natalija Krasnova yra TV ir radijo laidų vedėja, mokytoja, tinklaraštininkė ir „stand-up“ komikė. Ji įsitikinusi, kad visi jos buvusieji atėjo būtent tuomet, kai taip turėjo nutikti ir išėjo tuomet, kai tam buvo laikas. Dabar ji gali viską įvertinti iš šalies ir bent šiek tiek padėti kitoms moterims suprasti, kas vyksta gyvenime susitikus su vienokiais ar kitokiais vyrais. Tačiau N. Krasnova tikina tikrai neišvengusi nei ašarų pakalnių, nei įsimylėjimo sparnų.

Autorė su humoru pasakoja apie įvairių tipų vyrus – apie tironus, despotus, romantikus, alkoholikus. Ji atskleidžia, kokias grėsmes kelia kiekvienas tipas ir kokie santykiai gali būti su tiems tipams priklausančiais vyrais. Tai savotiška vyrų enciklopedija, kuri labai pravers ir dar tik žengiančioms į suaugusiųjų pasaulį, bandančioms kurti santykius merginoms, ir jau patyrusioms, o gal net spėjusioms nusivilti vyrais moterims. Tačiau autorė nemenkina ir neaukština vyrų. Ji tik sako, kad jos gyvenimas yra kaip serialas, kuriame labai prastai dirbo aktorių atrankos direktorius...

Užsakyti leidinį

Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.