1
      1
      1
      1
      1
  
  
 

Dr. Jacobo Bronowskio (1908–1974) „Žmogaus kilsmas“ laikomas vienu pirmųjų mokslo populiarinimo veikalų, nušviečiančių istorinį ir socialinį mokslo raidos kontekstą. Knygos pagrindu tapo to paties pavadinimo BBC televizijos dokumentinis serialas (1973 m.), prie kurio kūrimo dr. J. Bronowskis buvo pakviestas prisidėti kaip scenarijaus autorius ir vedėjas.
Dr. J. Bronowskis keliauja atgalios per intelektualumo istoriją, kad surastų didų žmogaus sumanumą įrodančius paminklus. Knygoje aprašomi išradimai – nuo titnago įrankių iki geometrijos, nuo lanko iki reliatyvumo teorijos – pristatyti kaip ypatingo žmogaus gebėjimo suprasti gamtą ir ją kontroliuoti, o ne būti jos kontroliuojamam, išraiška.
Išskirtinės dr. Bronowskio mokslo žinios ir platus istorinio bei socialinio konteksto suvokimas suteikė jam, kaip idėjų istorikui, didelių pranašumų. Ši knyga pakvies naujai pažvelgti ne tik į mokslą, bet apskritai į civilizaciją.

Užsakyti leidinį


  
	
      1
      1
      1
      1
      1
  
  Įvertinimas 5.00 (1 Balsas)
 

Knyga „Kol aš nesu aš“– tai ilgametės patirties ir tyrinėjimų, kuriems paskyriau didelę savo gyvenimo dalį, rezultatas. Prieš daugelį metų aš mokiausi chiromantijos, kad atrasčiau atsakymą į nuolat užduodamą klausimą – kieno rankose yra mūsų likimas? Aukščiausiųjų jėgų, lemties, karmos ar vis dėlto paties žmogaus. Per beveik 20 praktikos metų aš peržiūrėjau daugiau nei 30 000 delnų ir dabar galiu užtikrintai pasakyti, kad mes patys „rašome savo likimus". Ne kažkas „iš viršaus" lemia – kentėti ar nekentėti, sirgti ar nesirgti, gyventi turtingai ar skurdžiai. Tai mūsų pačių pasirinkimas. Absoliučiai kiekviena situacija ar problema, kuri yra šiuo metu žmogaus gyvenime, turi savo ištakas: tai jo elgesys, santykiai su kitais žmonėmis ir pasauliu, jausmai ir mintys.
Šioje knygoje aš pasakoju, kuo reikia vadovautis renkantis profesiją, „antrą pusę", kaip atskleisti savo kūrybinį potencialą ir rasti savo pašaukimą, kaip išgyti nuo vienokios ar kitokios ligos ir pasiekti asmeninę gerovę. Knygoje nėra abstrakčių pamąstymų, tiktai praktiniai patarimai ir atsakymas į pagrindinį klausimą: ką man daryti tiesiog dabar?
Todėl siūlau priimti tą faktą, kad viskas atsitiko taip, kaip atsitiko, ir drauge pradėti mokytis gyventi kitaip.
„Aš nuoširdžiai tikiu, kad žmogus turi tik vieną pareigą Dievui – būti laimingu. Ir jeigu žmogus tvirtai nusprendė tapti laimingu, tai visas kitas problemas galima išspręsti." /Dmitrij Trockij/

Užsakyti leidinį


  
	
      1
      1
      1
      1
      1
  
  

Butai, mašinos, pinigai, mygtukiniai telefonai, televizija, maistas, drabužiai, kelionės, seksas, vaikai ir blogi įpročiai – visa Lietuvos buitis iš pirmojo laisvės dešimtmečio. 1989–2000 metai trečiojoje Užkalnio evangelijoje: ne apie politiką ir ne apie Landsbergį su Brazausku, bet apie mus visus, kuo gyvenome ir apie ką galvojome. Linksmiausia, giliausia ir lengviausiai skaitoma naujausios istorijos knyga iš Užkalnio, kuris perkrato visą savo ir jūsų prisiminimų palėpę iš to nepaprasto dešimtmečio, kuriame visi buvome atradimo herojai.
Tai buvo didžiojo mokymosi, nubalnotų kelių ir sukruvintų krumplių laikotarpis.
Mes buvome, turbūt, kaip Amerikos indėnai, naiviai žiūrintys į užkariautojus iš Europos ir perkantys arba keičiantys savo brangenybes į blizgučius ir veidrodėlius. Paskui daugeliui atėjo susivokimas, kas gerai ir kas blogai, ką verta importuoti į mūsų gyvenimą ir ko nereikia, kokie įpročiai ir įgūdžiai mums reikalingi, o kas yra tiesiog purvinos svetimo gyvenimo putos arba svetimi spalvoti muilo burbulai.
Jūsų rankose – dar viena žodžio meistro, nelietuviškai atsileidusio tipo Andriaus Užkalnio knyga. Apie mus su jumis. Padarus, pasiklydusius tarp sovietinio „obščepito“ cepelinų, išlauktų valgyklos eilėje, ir pirmųjų atradimų vokiečių smuklėje ar kinų restorane. Žmones, kurių nugaros smegenyse nervą dar spaudžia raudonoji propaganda. Apie supuvusius Vakarus, buką Ameriką, unikalią Palangą.

Užsakyti leidinį


  
	
      1
      1
      1
      1
      1
  
  
 

Australijos psichologasSteve Biddulph knygoje „Kaip auginti berniukus XXI amžiuje“ dalinasi įžvalgomis ir patarimais, kaip užauginti savimi pasitikintį, nuoširdų, stiprų ir gyvenimu besidžiaugiantį vyrą.
Berniukų auklėjimą lemia specifiniai veiksniai. Kartais tai tiesiog kasdienės problemos (kaip nenoras rytais keltis į mokyklą), o kartais tai susiję su gilesnėmis emocinėmis ir asmenybės problemomis, kurias tėvai turi išmokti atpažinti ir jas spresti. Vienas dalykas tikrai nekelia abejonės – jūsų berniukas kada nors taps vyru. O ar jis džiaugsis gyvenimu, ar pasiduos visuomenės primestiems standartams ir palūš netlaikęs „vyriškumo“ naštos - labiausiai priklauso nuo tėvų.
Steve Biddulph pataria nieko nelaukti ir pradėti jau dabar, nesvarbu, ar jūsų berniukas dar tik mokosi vaikščioti, ar jau žengia pirmuosius paauglystės žingsnius. Knyga „Kaip auginti berniukus XXI amžiuje“ – puiki berniukų emocinio ir psichologinio gyvenimo enciklopedija. Psichologas remiasi naujausiais mokslinių tyrimų duomenimis ir paverčia juos praktiškais, nesunkiai pritaikomais patarimais.
Kiekvienas vaikas – ir kiekvienas berniukas – unikalus, todėl tėvams būtina rasti jiems tinkamą auklėjimo būdą. Steve Biddulph kvietimas pažinti ir suprasti savo vaiką pelnė knygai „Kaip auginti berniukus XXI amžiuje“ sėkmę visame pasaulyje, įtvirtino psichologo autoritetą ir lėmė milijoninius pardavimus. Kartu su šia knyga užaugo nauja, aktyviai vaikų ugdyme dalyvaujanti tėčių karta, ji įkvėpė pasitikėjimo sūnus auginančioms mamoms.

Užsakyti leidinį


  
	
      1
      1
      1
      1
      1
  
  
 

Thomas de Quincey (1785–1859) – talentingas anglų žurnalistas, vertėjas ir eseistas, viešai prisipažinęs apie priklausomybę nuo opijaus – savo istoriją papasakojęs knygoje „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis“ – buvo visuomenės negailestingai pasmerktas. Tačiau šis pasmerkimas buvo daugiau išorinis, parodomasis. Daugybė to meto skaitytojų su pasimėgavimu skaitė šią drąsią išpažintį paslapčia.
1821 m. išspausdintas autobiografinis pasakojimas žaibiškai išgarsino jo autorių. Knyga tapo kelrodžiu daugumai rašytojų, bandžiusių sekti T. de Quincey pėdomis. O Ch. Baudelair'ui 1860 m. paskelbus šios knygos vertimą į prancūzų kalbą pavadinimu „Dirbtinis rojus“, autorius sulaukė netgi dar didesnio susidomėjimo.
Literatūros tyrinėtojų teigimu, šiuo savo kūriniu rašytojas padėjo priklausomybių literatūros pamatą Europoje.
T. de Quincey gimė 1785 m. ir visą gyvenimą žavėjosi Williamo Wordswortho kūryba. Jo gyvenime įvyko trys didžiulės tragedijos, pastūmėjusios rašytoją opijaus teikiamos užmaršties link. Pirmoji buvo mylimos sesers mirtis. Tai įvyko tada, kai mažajam Thomui tebuvo 7 metai. Antroji netektis - 15-metės prostitutės Anos, su kuria jis susipažino Londone, mirtis. Po tų nelaimių jis persikėlė gyventi šalia W. Wordswortho namų ir beprotiškai įsimylėjo jo dukrytę Keitę. Deja, ši vėliau mirė būdama vos trejų. Tai buvo trečia tragedija. Po savo mažosios mūzos mirties T. de Quincey ėmė rūkyti opijų, susituokė su kaimiete ir davė peno visuomenės apkalboms apie nelygią santuoką.
Šiandien „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis“ – visuotinai pripažinta literatūros klasika.

Užsakyti leidinį


  
	
      1
      1
      1
      1
      1
  
  

Elizabeta Kostelo – gerbiama ir pripažinta rašytoja. Įkopusi į septintą dešimtį, ji keliauja po platųjį pasaulį ir skaito pranešimus įvairiomis temomis: ar šiais laikais įmanomas realistinis pasakojimas, ar literatūra, vaizduodama blogį pačiais baisiausiais pavidalais, pasiekia deklaruojamą kilnų tikslą, kokią atsakomybę už savo idėjas turi prisiimti rašytojas. Romane skausmingai gvildenamos personažų erotinės patirtys, ginčijamasi su praeities autoriais ir kartu tai yra pasakojimas apie konkrečią moterį. Dar būdama jauna, Elizabeta parašė garsųjį romaną „Namas Eklzo gatvėje“ ir dabar yra priversta stoti akistaton su savo šlovės burbulu, kuris sprogsta kaskart, jai užlipus į tribūną. Elizabeta supranta, kad kai kurie jos įsitikinimai pakito, todėl galiausiai klausia savęs, kas yra šitas mano aš, jei mes visi keičiamės kiekvieną dieną, kartu išlikdami tokie patys?
Kūrinyje taip pat klausiama, ką reiškia gyventi garsios motinos šešėlyje. Elizabetos sūnaus vaikystė paženklinta nereikalingumo ženklu, bet vėliau nuoskaudą pakeičia motinos talento pripažinimas ir skausmingas supratimas, kad ji sensta. Elizabeta visiškai nutolusi nuo savo sesers Blanšos, katalikų vienuolės, dirbančios ligoninėje Afrikoje. Seserų susitikimas leidžia pasvarstyti, ar humanitarika padeda žmogui suvokti savo buvimo žemėje prasmę. Tai filosofinis kūrinys, kuriame beletristine forma keliami patys opiausi dabarties klausimai.
J. M. Coetzee - vienas žinomaiusių šiuolaikinių rašytojų, o jo knyga"Elizabeta Kostelo“ neįprasto žanro kūrinys. Neaiški riba, kur baigiasi grožinis tekstas ir prasideda eseistika - filosofiniai svarstymai, istorijos kataklizmų ar pasaulėžiūros klausimai, pačios Elizabetos Kostelo vidinė drama. Rašytojas ištrina ribą tarp fikcijos ir šio pasaulio. Kartais herojės lūpomis prabyla pats J. M. Coetzee, o kiti romano herojai tampa jo pašnekovais ir įgarsina oponuojančią publiką.

Užsakyti leidinį

Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.