1 1 1 1 1

David Walliams (Deividas Valjamsas) – britų rašytojas, dėl kurio juokingų ir įdomių knygų visi Jungtinės Karalystės vaikai eina iš proto. Jis šiuo metu – pats mėgstamiausias vaikų rašytojas pasaulyje! Jo knygų veikėjai dažnai nesielgia taip, kaip turėtų, bet kaip tik dėl to mes juos ir mylime – ir kartais jiems netgi pavydime. Jei jau skaitėte pirmas dvi jo knygas apie blogiausius pasaulyje vaikus, jums tikrai bus įdomu susipažinti su nauju blogiukų būriu. Susitikite su siaubingaisiais trynukais, isterike Tende, pagyrūnu Barnabu ir kitais, nuo kurių už galvos griebiasi ir tėvai, ir mokytojai, ir kaimynai!

Neskaitykite šios knygos, jei neturite humoro jausmo.

Skaitykite, jei norite pasijuokti iš blogiukų, kuriems nutinka įvairiausių nuotykių – ir džiaukitės, kad jūs ne tokie. O jei esate bent truputėlį panašūs į šios knygos veikėjus, tai šios istorijos turėtų patikti jums dar labiau!

1 1 1 1 1

„Umberto Eco: tarp Tvarkos ir Nuotykio“ – susižavėjimo ir pagarbos kupinas pasakojimas apie mokytoją, intelektualą, enciklopedistą, mistifikacijų mėgėją, pasaulinio masto mokslininką ir rašytoją, padariusį didžiulę įtaką XX a. literatūrai. Žmogų, sukūrusį Viljamą iš Baskervilio ir Jakopą Belbą, atvėrusį viduramžių estetikos grožį ir popkultūrą pavertusį mokslinio tyrimo vertu objektu. Čia aptariama ne tik akademinė U. Eco karjera ir semiotikos teorija; čia galima sužinoti ir kaip garsusis mokslininkas bendravo su savo studentais, koks buvo mėgstamiausias jo gyvūnas – ir kodėl.

Claudio Paolucci (Klaudijus Paolučis) – Bolonijos universiteto semiotikos ir kalbos filosofijos dėstytojas, Italijos kalbos filosofijos draugijos sekretorius, savo daktaro disertaciją parašęs vadovaujamas Umberto Eco.

U. Eco buvo ne tik pasaulinio garso rašytojas ir semiotikas, bet ir, anot C. Paolucci, neeilinis mokytojas. Šios biografijos autorius buvo vienas iš paskutinių jo studentų, o vėliau ir kolega, tad ši knyga ne tik priartina skaitytoją prie kolosalaus U. Eco intelektinio palikimo, bet ir leidžia pažinti jį kaip gyvą, šmaikštų, mėgstantį bendrauti žmogų. C. Paolucci apžvelgia mokslinę U. Eco karjerą, aptardamas svarbiausius jo veikalus, padariusius neabejotiną įtaką pasaulio intelektinei raidai. Jis išskiria ir komentuoja vidines rašytojo mokslinėje veikloje praktikuotų įvairių interesų sąsajas: semiotinės teorijos ir romanų rašymo, komunikacijų analizės ir meilės viduramžiams.

1 1 1 1 1

Savo ketvirtąjį romaną „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ Ričardas Gavelis rašė 1993 m. sausį–1994 m. balandį. Tai romanas apie pirmuosius Nepriklausomybės metus, tad jame gausu atpažįstamų prototipų ir jau istorija virtusių realijų.

Po ketvirčio amžiaus pasitinkant antrąjį romano leidimą norisi dienos švieson ištraukti frazę iš juodraštinio romano anotacijos varianto: „Šį romaną Ričardas Gavelis vėl kūrė savo geriausiu stiliumi – tai juodoji poezija, parašyta proza“.

„Paskutinioji Žemės žmonių karta“ yra gaveliškasis Vilniaus apokalipsės variantas, kupinas žmogiškosios virusologijos, meilės ir neapykantos savo miestui. Tai romanas apie valdžią ir jos kerus: septyni skirtingi veikėjai – avatarai pasakoja istoriją apie beatodairišką valdžios troškimą, siekį valdyti kitus, norą perprasti visatos sandarą. Tai istorijos, liudijančios, kad visi pasaulio miestai yra Vilnius. Ištikimi R. Gavelio gerbėjai čia vėl sutiks rašytojo alter ego Tomą Kelertą, o įdėmūs „Vilniaus pokerio“ skaitytojai pastebės, kad ne tik vizijų stiprumu, bet ir išmoninga romano struktūra „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ ne tik primena, bet sykiais ir pranoksta „Vilniaus pokerį“.

2000-aisiais, kalbėdamas su Sigitu Geda, Ričardas Gavelis prasitaria: „...mieliausi liko „Vilniaus pokeris“ ir „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ ir keletas apsakymų. Tatai šiukštu nereiškia, kad kitos mano knygos man pačiam nemielos. Tiesiog prie kitų mažiau kankinausi, todėl ne taip dažnai jas prisimenu“.

Tad maloningajam skaitytojui imant į rankas naują romano „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ leidimą belieka priminti paties R. Gavelio žodžius – ši knyga nėra skirta tiems, kurie literatūroje ieško atgaivos ir lengvo poilsio.

1 1 1 1 1

Netikėti pokyčiai – kaip gaivaus vėjo gūsis: gal oda ir pašiurpsta, bet kaip stebuklingai tai veikia kūną ir sielą...

Sarai Mun dorotis su gyvenimo iššūkiais padeda komiksai. Ji kuria juos pasitelkusi aštrų sąmojį, o pagrindinės komiksų herojės Širlės nuotykiai atspindi pačios autorės išgyvenimus. Tačiau vyro neištikimybės scenarijaus nei kūryboje, nei tikrovėje Sara nebuvo numačiusi.

Subyrėjus santuokai Sara pabėga į gimtąjį pajūrio miestelį Šiaurės Kalifornijoje. Čia ją pasitinka praeitis: motinos netekties skausmas, santykiai su emociškai šaltu tėvu... ir Vilas Boneris, karšta mokyklos laikų meilė. Kai Saros širdis, rodos, jau ima gyti, ją apstulbina dar viena staigmena. Permainų vėjas nubloškė Sarą į stebinančią naują pradžią. Tereikia įkvėpti... ir tiesiog gyventi.

1 1 1 1 1

1961 metai. Kaitrią vasaros dieną, kai visa šeima savo fermoje Safolke mėgaujasi iškyla prie upelio, šešiolikmetė Lorelė, pasislėpusi namelyje medyje, svajoja apie jos laukiančią šviesią ateitį. Tačiau, nespėjus ateiti vakarui, ji taps sukrečiančio nusikaltimo, kuris daug ką pakeis, liudininke.

2011 metai. Pripažinta aktorė Lorelė, persekiojama prisiminimų ir negalėdama pamiršti vieno kraupaus nutikimo, grįžta į tėvų namus ir ima dėlioti paslaptingą šeimos istoriją. Pasakojimą apie tris nepažįstamuosius iš labai skirtingų pasaulių – Dorotę, Vivjeną ir Džimį, kurie netyčia susitiko karo metais Londone ir kurių gyvenimai aistringai ir visiems laikams susipynė.

„Paslapčių saugotoja“ – romanas apie mįslingą žmogžudystę ir viską ištveriančią meilę.

1 1 1 1 1

Vienos miestas: žinomas dėl Mocarto ir valso; ne toks žinomas dėl švedės Džulijos, kuri leidžia dienas mokydama bedarbius austrus anglų kalbos, o vakarus – su savo katinu ir „Netflix“ serialais arba tariama drauge naktiniuose klubuose. Trokštanti tapti rašytoja Džulija suka galvą ieškodama idėjų savo būsimai knygai. Ji nori sukurti ką nors originalaus.

Ir tada šis tas išties originalaus prisėda greta Džulijos ant suoliuko. Benas patrauklus (jei ne ta meškiška barzda) ir linkęs į nuotykius (nesudvejojęs nušoks nuo žemo tilto). O kokios gražios jo akys! A, tiesa, Benas gyvena krūmuose miesto parke.

Taip prasideda istorija. Keistesnė nei Džulija būtų galėjusi sukurti: pašėlusiai greitai besirutuliojantys santykiai su puikų humoro jausmą turinčiu vyru. Jis sudrebina nuobodžią, bet patogią Džulijos kasdienybę, kurią pakeisti ji buvo pernelyg tingi. Benas drąsina ją išsivaduoti iš rutinos, Džulija kviečia jį išdrįsti išbandyti sėslų gyvenimą. Savaitės virsta mėnesiais, o Džulija vis kartoja sau, kad tai tėra jos gyvenimo skyrius, tikrai ne visa knyga. Jei pabaigą parašys ji, neliks įskaudinta.

Bet kas, jei istorijos pabaigą lemta parašyti ne jai?

Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.