1 1 1 1 1

Anne Griffin (Anė Grifin) – airių rašytoja, gyvenanti Dubline. Jos apsakymai buvo įvertinti Johno McGaherno literatūros premija, o pirmasis romanas „Kai viskas pasakyta“ iškart tapo bestseleriu Airijoje. Jis jau išverstas į devynias kalbas ir jo populiarumas tik didėja.

Tikriausiai dėl pasakotojo, kuriam neįmanoma atsispirti, – Moriso Henigeno, išdidaus 84 metų airio. Tai ne pasigailėtinas senukas, o žmogus, nugyvenęs ilgą ir garbingą gyvenimą. Gyvenimą, vertą istorijos.

Jis sėdi prie baro viešbutyje, vienas kaip visuomet. Šis vakaras ypatingas. Morisas turi tikslą ir planą. Bet pirmiausia mes turime išgirsti jo istoriją.

Šį vakarą Morisas penkis kartus pakels savąjį stiklą už žmones, kurie jo gyvenime buvo svarbiausi. Penki tostai – penkios istorijos apie laimę, kuri taip ir liko neišsakyta, apie netektis, apie kerštą ir neapykantą, visą gyvenimą rusenusią po pelenais, apie meilę, apie ištikimybę. Apie godumą, turtą ir atleidimą.

Moriso Henigeno gyvenimas buvo ilgas ir turiningas. Tai gyvenimas stipraus vyro, mokėjusio mylėti ir neapkęsti, gailėtis ir valdyti, iškęsti vargą ir nepriteklius. Nemokėjo jis tik vieno – kalbėti apie tai, ką jaučia, bet šiandien jo žodžiai liete liejasi.

„Kai viskas pasakyta“ – nepaprastai stiprus pasakojimas apie vieno žmogaus gyvenimą. Tai ir meilės, ir neapykantos, ir išdavystės, ir atleidimo istorija, kurią skaitydami girdime airišką akcentą. Morisas Henigenas – melancholiškas ir šelmiškas, kaip visi airiai, jis sugriebia jūsų širdį pačiais pirmais žodžiais ir nepaleidžia iki pat pabaigos. Sukrečiančios pabaigos.

1 1 1 1 1

Vos 22-ejų Li Miler su senu tėvo dovanotu fotoaparatu rankose atvyksta į Paryžių. Amerikoje palikusi spindinčią, prabangos ir susižavėjimo šūksnių kupiną „Vogue“ modelio karjerą, ji apsigyvena naują pradžią žadančiame mieste, turėdama prieš akis vieną tikslą: kurti meną, o ne būti jo objektu.

Vieną vakarą opijaus dūmuose paskendusiame Monmartro bute Li sutinka garsųjį siurrealistą Maną Rėjų. Jausdama, kad tai gali būti taip ilgai laukta galimybė, Li įtikina Maną tapti jos mokytoju. Rėjaus studijoje ji vis giliau neria į fotografijos pasaulį, atrasdama naujas išraiškos priemones ir kasdien vis labiau pranokdama savo mokytoją. Tačiau Manui ji – tik pagaulaus grožio mergina, jo mylimoji ir mūza.

Nuolatinė kova dėl pripažinimo vyrų valdomame meno pasaulyje blaško Li po nuoširdžios meilės nevertinantį, egocentrišką 4-ojo dešimtmečio bohemišką Paryžių ir griuvėsiuose skendinčius kariaujančios Europos miestus. Jaunos fotografės nuotraukose grožis pinasi su žiaurumu, tikėjimas – su neviltimi, siurrealistinius portretus keičia karo vaizdai. Li nė neįsivaizdavo, kokią kainą jai teks sumokėti, kad galėtų būti savimi.

„Šviesos amžius“ – tikrais faktais paremtas romanas, svarus indėlis į moters, siekusios kurti ir būti pripažintos už savo darbus, palikimą. Daugeliui iki šiol Lee Miller buvo žinoma kaip modelis, bet dabar ji įsitvirtins kaip savito braižo fotografė ir reikšminga Antrojo pasaulinio karo fotoreporterė.

1 1 1 1 1

Lenkos ir Jozefo istorija prasideda tarpukario Prahoje. Lenka užaugo apsupta gražių daiktų ir mylinčios šeimos; nenuostabu, jog mergina pasuko į dailės studijas. Turtingas ir gražus gyvenimas, švelniai mylintys tėvai, Prahos dailės akademija, mylimas miestas – regėjosi, jog gyvenimui nieko netrūksta. Laimė tapo dar didesnė, kai Lenka pamilo Jozefą. Jaunavedžių džiaugsmui nebuvo ribų – atrodė, kad gyvenimas nušvito gražiausiomis spalvomis. Tačiau karas išskyrė Jozefą ir Lenką: vienam teko kurti naują gyvenimą už Atlanto, o kitai – pereiti Terezyno ir Aušvico pragarą ir tik tuomet, per plauką išvengus mirties, iškeliauti į Ameriką. Atrodė, jog jie niekuomet nebeišgirs vienas apie kitą.

Tačiau likimas nusprendė kitaip. Ir Lenka su Jozefu vėl išvydo vienas kitą po šešiasdešimt metų.

„Prarasta žmona“ – neužmirštama istorija apie meilę, kurios negali įveikti nei laikas, nei žiauriausi išbandymai. Apie neįtikėtinus ir vis dėlto tikrus žmonių likimus. Apie ypatingą ištvermę, kurios padedami žmonės gali iškęsti neįsivaizduojamus baisumus. Apie tai, kad laimė yra tokia trapi ir trunka taip trumpai – tačiau viltis neblėsta visą gyvenimą.

Alyson Richman (Alison Ričman) – amerikiečių rašytoja ir tapytoja, penkių bestseleriais tapusių romanų autorė. Jos knygos išverstos į 20 kalbų, o garsiausias jos romanas – tikrais faktais paremtas „Prarasta žmona“, pagal kurį šiuo metu statomas filmas.

1 1 1 1 1

Seras Edvardas Federsas – legenda tarp advokatų: aštrus protas, sausas humoras. Ir mažai kas žino, kad šis nepriekaištingos išorės senas advokatas – Radžo našlaitis. Taip buvo vadinami vaikai, gimę Britanijos kolonijose, tėvai juos dar visai mažus išsiųsdavo į Didžiąją Britaniją mokytis. Palaidojęs žmoną ir persikraustęs į Dorsetą, kur ketina praleisti paskutinę savo gyvenimo atkarpą, Federsas pagaliau išsilaisvina iš profesinių ir emocinių taisyklių ir klišių, kuriomis visą laiką vadovavosi. Į nueitą gyvenimo kelią jis žvelgia sarkastišku, šaltu, viską mačiusio žmogaus žvilgsniu, tačiau jo paties istorija pagauna ir nepaleidžia. Jo istorija – tai Britanijos imperijos istorija.

Jane Gardam sukūrė literatūrinį šedevrą, vieno žmogaus gyvenimo portretu išskleisdama visą monumentalų XX amžių. Federso vaikystė Malajoje Britanijos imperijos klestėjimo laikotarpiu, mokykla prieškarinėje Anglijoje, kilimas karjeros laiptais Pietryčių Azijoje ir grįžimas į Angliją tūkstantmečio pabaigoje – kertiniai laiko ir erdvės taškai, nužymintys jo gyvenimą. Tačiau Edvardas Federsas, tikras britas, vyras be trūkumų ir be priekaištų, šaltas, sarkastiškas ir išlaikantis atstumą nuo visų, drauge yra ir šimtmečio atspindys. Literatūrinis asmens ir epochos portretas, nepriekaištingai nupieštas vienos žymiausių XX a. britų rašytojų. Intelektualus ir ironiškas, apsišarvavęs abejingumu ir drauge pažeidžiamas. Neužmirštamas.

Jane Gardam – britų rašytoja, daugelio svarbiausių literatūros premijų (tarp jų – dukart Whitbread premija, buvo nominuota Booker premijai) laureatė. 1999 m. apdovanota „Heywood Hill“ premija už didžiulius nuopelnus literatūrai, 2009 m. jai įteiktas Britanijos imperijos ordinas. Ji – trylikos knygų vaikams ir devynių romanų autorė. 2015 m. romaną„Vyras be trūkumų“ BBC įtraukė į 100 geriausių britų romanų sąrašą.

1 1 1 1 1

Nantakete viskas yra tobula – namai, vakarai prie baseino, saulėlydžiai, vaikai, sutuoktiniai. Šiame aukštuomenės kurorte visi pažįsta vieni kitus, o neaiškumai užglaistomi dar iki jiems pasigirstant. Vasara Nantakete – vestuvių metas, kai išvysti nuotaką taip pat įprasta, kaip saulei nusileisti į vandenyną.

Selestės Otis ir Bendžio Vinberio vestuvės taip pat turi būti tobulos – juk joms turtingi jaunikio tėvai skyrė pasakišką sumą. Visi nekantriai laukia nepamirštamos dienos ir narsto kiekvieną būsimos šventės ir jaunavedžių gyvenimo smulkmeną. Otis ir Vinberio vestuvės net Nantakete yra išskirtinis įvykis.

Jos išties išskirtinės ir nepamirštamos – tačiau ne dėl priežasčių, kurių norėtų jaunavedžiai ir jų šeimos. Žmonės aikčioja ne dėl įspūdingos vestuvių suknelės ar ištaigingos ceremonijos: vestuvių rytą randamas vyriausiosios pamergės, geriausios nuotakos draugės Merit kūnas.

Visi ceremonijos svečiai ir abiejų šeimų nariai išsyk tampa įtariamaisiais. Su kiekvienu jų atskirai kalbasi policijos valdybos viršininkas Edas – jis apklausia nuotaką, jaunikį, jo motiną, pamerges ir net savo dukterį. Paaiškėja, kad už idealaus vestuvių fasado slypi nemažai paslapčių.

Tai daugiasluoksnis romanas, kuriame vaizduojami ne tobuli, bet kartais labai simpatiški veikėjai – autorė subtiliai atskleidžia kiekvieno iš jų charakterį, nuošalėje nelieka net ir antraeiliai personažai. Šmaikštus humoras, nuosaiki socialinė kritika, išskirtiniai veikėjai, įtempta istorija ir jos kulminacija – „Tobula pora“ puikus skaitinys savaitgaliui ar atostogoms.

1 1 1 1 1

„Vasara salose“ – garsaus britų rašytojo, maisto kritiko ir klajūno Matthew Forto odisėja po Italijos salas; tikras kulinarijos ir kultūros vedlys, kuris paskolins idėjų keliaujantiems; juslingas ir spalvingas įkvėpimas visiems, norintiems išragauti gyvenimą.

Sėdęs ant savo „Vespos“, o atstumus, kurių nejungia keliai, įveikęs keltais, Matthew Fortas pasiima mus į malonumų ir įspūdžių kupiną kelionę po Elbą, kur kadaise buvo ištremtas Napoleonas, Saliną, garsėjančią kaparėliais, Panteleriją, šlovinamą dėl ten gaminamo desertinio vyno, Pjanozą, kur kalinti pavojingi mafijos vadeivos, magiško grožio Kaprį ir daugybę kitų salų.

„Viduržemio jūra senovės arabų ir žydų kartografų buvo vadinama vidine jūra, man atrodo, jog kaip tik taip ir yra – tiek asmenine, tiek geografine ir istorine prasme. [...] Kartais gailiuosi, kad nesileidau į šią kelionę jaunesnis, bet dabar nepaprastai džiaugiuosi, tik ne tuo, jog nepadariau to tada, o tuo, kad darau dabar. Kiekvienas jūros raibulys, kiekvienas saulės žybtelėjimas atgaivina vis kitą prisiminimą, kitą saldų jausmą, malonumą, džiaugsmą iš praeities ir ypatingą dabarties pojūtį.“

Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.