1 1 1 1 1

Save jie vadino Kristaus kariais, tikėjimo gynėjais ir Šventosios Žemės sergėtojais. 1119 m., po Pirmojo kryžiaus žygio, įkurto Tamplierių ordino istorija tokia dramatiška ir paslaptinga, kad iki šiol traukia ne tik viduramžius studijuojančių istorikų, bet ir įvairiausių konspirologų, sensacijų ieškotojų dėmesį.

Ši istoriko ir žurnalisto Dano Joneso knyga nukelia mus į nepažintą prabėgusių amžių glūdumą. Autorius pasakoja, kaip saujelės riterių-vienuolių Jeruzalėje įkurta ginkluota brolija per kelis šimtmečius tapo be galo įtakinga karine, politine ir finansine organizacija, steigusia atstovybes daugelyje tuomečių Europos valstybių, valdžiusia plačias teritorijas, kūrusia vienus pirmųjų bankų. Į tamplierių didžiojo magistro nuomonę įsiklausydavo monarchai ir aukščiausi Bažnyčios hierarchai. Atrodė, kad pasaulyje nėra jėgos, galinčios rimčiau pakenkti turtingam ir galingam ordinui.

Tačiau po iškilimo sekė greitas nuopuolis. 1307 m. Prancūzijos monarcho Pilypo IV Gražiojo pastangomis tamplieriams buvo žaibiškai suduotas visiškai slaptai rengtas smūgis. Netikėtai užklupti riteriai buvo suimami, žiauriai tardomi ir kalinami, verčiami pripažinti kaltinimus erezija ir tikėjimo niekinimu, o didysis magistras Jacques'as de Molay sudegintas ant laužo.

Nagrinėdamas šaltinius D. Jonesas pateikia sukrečiantį pasakojimą, vienu metu ir moksliškai patikimą, ir intriguojantį, lengvai skaitomą.

1 1 1 1 1 Įvertinimas 5.00 (1 Balsas)

„Karalienės Bonos virtuvė“ – istoriškai pažintinė ir gastronominė kelionė, pristatanti vieną ryškiausių XVI a. LDK istorinių asmenybių – Lietuvos didžiąją kunigaikštienę ir Lenkijos karalienę Boną Sforcą. Tai pirmoji lietuvių autorių knyga apie šią nepelnytai užmirštą valdovę, kuri atitekėdama į LDK ir Lenkiją savo kraityje atsinešė ištisą Renesanso epochą.

Ne tik skaityti, bet ir patirti istoriją autorės kviečia į virtuvę – knygoje pateikiami 29 modernizuoti Renesanso laikų receptai, kurie, tikėtina, buvo žinomi ir Bonos dvare. Teigiama, kad Bona Sforca ne tik atnešė į Lietuvą itališkų patiekalų madą, bet ir suformavo Viduržemio jūros virtuvės tradiciją.

1 1 1 1 1

Ką mes žinome apie Čingischaną? Beveik nieko, išskyrus tai, kad šis mongolų genčių karvedys kadaise nukariavo didžiulę Azijos dalį ir kėlė grėsmę Europai.

Krikščioniškuose viduramžių šaltiniuose Čingischanas dažniausiai vaizduotas kaip kruvinas barbaras, o jo imperija – laukinių žmonių ir pasibaisėtinų papročių valdoma valstybė. Šis mitas ilgam įsitvirtino Europos istoriografijoje, bet šiuolaikiniai mokslininkai vengia tokių vienareikšmiškų vertinimų. Vienas iš jų – Jungtinių Valstijų etnografas, antropologijos profesorius Jackas Weatherfordas.

Savo knygoje mokslininkas paneigia sunkiai išjudinamus stereotipus apie „niūrią, atsilikusią Rytų tironiją“. Remdamasis istoriniais šaltiniais jis įrodo, kad Čingischanas nebuvo pamišęs skerdikas, kaip dažnai įsivaizduojama, bet išmintingas, gana nuosaikus valdovas. Šios istorinės asmenybės sukurtoje ir išplėstoje valstybėje stiprėjo kultūriniai ir ekonominiai ryšiai, buvo uždrausti kankinimai, garantuota tikėjimo laisvė.

1 1 1 1 1

„Karalių kuria aplinka“ – knyga apie vieną ryškiausių Lietuvos operos artistų, nepriekaištingos vokalinės technikos ir unikalių gabumų menininką, ilgametį LNOBT solistą, vokalo pedagogikos profesorių, aktyvų Sąjūdžio veikėją Vaclovą Daunorą. Nuo jaunumės stebinęs nuostabaus grožio balsu ir įtaiga, Daunoras nuėjo ilgą ir efektingą, radikalių posūkių nestokojantį operos solisto kelią. Laimėjęs prestižinius konkursus, stažavęs Milano „La Scalos“ teatre, patekęs į sovietinės valdžios nemalonę, jis vis tiek išsikovojo visus menininkams anuomet skiriamus titulus. Atgavus Nepriklausomybę Daunoras spėjo įžengti į reikšmingiausą pasaulio operos sceną – Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre debiutavo sulaukęs 59-erių ir dainavo jame 10 sezonų. O Lietuvos publika lig šiol negali pamiršti jo tėvynėje sukurtų vaidmenų – Pilypo II, Boriso Godunovo, Mefistofelio, Don Bazilijaus...

1 1 1 1 1

Atsiradus internetui muzikos terminologija ėmė sparčiai plisti įvairiomis Europos kalbomis, todėl specialistams darėsi vis sunkiau tiksliai interpretuoti svetimomis kalbomis užrašytas muzikos atlikimo nuorodas. Atsirado specializuoto muzikos terminų žodyno poreikis. Dėl šios priežąsties ir buvo imtasi sudaryti šį žodynėlį. Jame pateikiamos dažniausiai vartojamos muzikos atlikimo nuorodos anglų, italų, prancūzų, vokiečių, rusų kalbomis ir jų atitikmenys lietuvių kalba bei nuorodos lietuvių – italų kalbomis. Žodynėlis skirtas tiek profesionaliems muzikams – kompozitoriams, atlikėjams, dirigentams, pedagogams, tiek būsimiems muzikantams ir muzikos mėgėjams. Nekeliant uždavinio aprėpti didžiąją dalį šiuolaikinės muzikos terminologijos, žodynėlyje stengiamasi pateikti tik labiausiai paplitusias muzikos – beje, ir senovinės – atlikimo nuorodas, kurios šiandien yra ir gali būti svarbios muzikams.

1 1 1 1 1

Aranžuotų kalėdinių dainų balsui ir fortepijonui natų rinkinys.

Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.