1 1 1 1 1 Įvertinimas 5.00 (1 Balsas)
Knyga „Du gyvenimai“ – trilogija vienoje knygoje.
Nepaprasto likimo rusų rašytojos, operos dainininkės ir legendinio režisieriaus Konstantino Stanislavskio mokinės Konkordijos Antarovos (1886–1959) įspūdingos apimties romanas „Du gyvenimai“ – knyga, kuri dešimtmečius buvo slapta perrašinėjama ir dalijama iš rankų į rankas kaip didžiausias turtas. Tai knyga, kuri gydo sielą, pabudina iš dvasios letargo ir atgaivina kūną. Pasakojama, jog pokario metais kai kurie iškilūs Rusijos medikai savo pacientams šią knygą skirdavo kaip papildomą gydymo terapijos priemonę. Iš tiesų, ją perskaitęs tiesiog negali ir neturi teisės gyventi taip pat. Praėjus daugiau nei pusšimčiui metų nuo sukūrimo, „Du gyvenimai“ šiandien skamba netgi aktualiau nei tada: kai sunku rasti Kelią, ji gali tapti Vedliu. Kelionės ir papročiai, nuostabūs žmonės, dvasinis vystymasis, gėris ir blogis, erdvė ir laikas, gyvenimas ir mirtis, muzikos ir žodžio magija – visa tai įtraukia į užburiantį pasakojimą, perteikiamą Liovuškos, grafo T., lūpomis. Per rekordiškai trumpą laiką gimusio ir pradžioje tik artimiausiems žmonėms, o ne spaudai skirto kūrinio atsiradimas liks paslaptis.
Dalis pasekėjų net daro prielaidą, jog Konkordija buvusi tik mediumė tobulėti nesiliovusiai, amžinai grožio siekusiai didžiojo rusų rašytojo Levo Tolstojaus sielai. Iš tiesų, „Du gyvenimai“ galėtų būti jo palikimas, nes pats yra sakęs: „Kas regi gyvenimą tobulėjime, negali tikėti tuo, kad tobulėjimas nutrūksta su mirtimi. Tai, kas tobulėja, tik keičia formą.“
1 1 1 1 1 Įvertinimas 1.00 (1 Balsas)
Jūs sekėte įvykius „Perėjoje". Buvote susidūrę su „Dvylika". Dabar įženkite į „Veidrodžių miestą" ir išgyvenkite paskutiniąją atpildo valandą. Epiškiems bestselerio įvykiams visu greičiu artėjant kvapą gniaužiančio finalo link, sunkumų užgrūdintų, gyvų išlikusių Justino Cronino veikėjų laukia antroji akistata su siaubinga tamsa.
Mums žinomo pasaulio nebėra. Kas užgims vietoj jo?
Dvylika sunaikinti, ir pasaulyje šimtą metų viešpatavusi gąsdinanti tamsa prasisklaidė. Išgyvenusieji keliauja už miesto sienų ribų, pasiryžę kurti naują visuomenę — drįsdami svajoti apie daug žadančią ateitį.
Bet mirusiame, tolybėse plytinčiame metropolyje lūkuriuoja Nulinis. Pirmasis. Dvylikos tėvas. Jį iki šiol persekioja sielvartas, patirtas žmogiško būvio laikais, o transformacijos įžiebta neapykanta tebeplieskia skaisčiomis liepsnomis. Savo įtūžį Nulinis numalšins tik tada, kai įveiks Eimę — vienintelę žmonijos viltį, Mergaitę Iš Niekur, kuri subrendo jam pasipriešinti.
Šviesa bei tamsa stos į paskutinę tarpusavio kovą, ir Eimė su draugais galiausiai sužinos savąjį likimą.
2011-ųjų pavasaris. Berlynas. Tuščia aikštelė tarp namų. Joje nubunda... Adolfas Hitleris, gyvas ir sveikas.
Buvęs fiureris nėmaž nenutuokia, kas įvyko iki jam atsibundant, bet pastebi, kad viskas gerokai pasikeitę: nematyti nei Evos Braun, nei nacių partijos narių, nei kokių nors karo ženklų. Hitleris negali patikėti, kad šalis, kurioje pilna svetimtaučių ir kuriai vadovauja moteris, tikrai yra jo numylėtoji tėvynė.
Berlyno gatvėse besišlaistantis nacių vadas nelieka nepastebėtas. Tik niekas netiki, kad čia jis, visi laiko aktoriumi, parodijuojančiu Hitlerį ir jokiomis aplinkybėmis nepamirštančiu savo vaidmens. Įvykiai ima rutuliotis, kai šiuo veikėju susidomi vietos televizijos prodiuseriai. Patekęs į turkų kilmės komedianto laidą, fiureris akimirksniu pritraukia minias žiūrovų. Sėkmė milžiniška. Labai greitai jis tampa YouTube žvaigžde, virtualiojoje erdvėje sulaukia milijonų pasekėjų, tampa nuosavos laidos vedėju, ima dominti politines partijas, leidyklos siūlosi išleisti būsimą jo knygą. Žmonėms vis labiau rūpi, ką jis kalba. Ir Hitleriui kyla mintis: jei jis toks populiarus, kodėl ir pačiam neįsteigus politinės partijos?
Žodis „pasekėjai“ įgauna grėsmingą prasmę, o nekaltai prasidėjusi istorija gali tapti visai nebejuokinga...
