„Ko jis tikrai tikėjosi, tai kad mirtis išlaisvins jo muziką: išlaisvins nuo jo gyvenimo. <…> Ir tada jo muzika bus… tiesiog muzika.“
1937–ųjų pavasarį vienišas žmogus kasnakt būdrauja savo namų laiptų aikštelėje. Susikrovęs daiktus į lagaminėlį, rūkydamas papirosą po papiroso, jis laukia, kol atsivers lifto durys, šmėstelės uniforma ir antrankiai surakins riešus. Stalino Rusijoje jie visada ateina vidurnaktį, todėl geriau juos pasitikti prie lifto, nei laukti, kol išvilks iš lovos. Ypač jei suimamasis yra skrupulingasis Dmitrijus Šostakovičius – vos devyniolikos šlovės sulaukęs kompozitorius, gyvenantis beprotybės apimtais laikais, kai Stalinas ką tik uždraudė jo sukurtą operą.
Romane „Laiko triukšmas“ Julianas Barnesas subtiliai analizuoja kūrybos (ne)įmanomybę totalitarizmo akivaizdoje, istorijos įkalinto žmogaus kompromisus su sąžine, nuolatinį balansavimą tarp pasipriešinimo ir prisitaikymo. Tai pasakojimas apie menininką, pardavusį sielą partijai, kad galėtų kurti.
„Barneso šedevras... Apie nuolatinę žmogaus kovą su savo sąžine, už savo kūrybą, prieš totalitarizmą.“
The Guardian
„Šiuo romanu Barnesas iš naujo sukūrė save kaip rašytoją.“
Daily Telegraph
„Nepakartojama… Pasakojimas, kuriame atgaivinama visa kafkiškoji beprotybė.“
The New York Times Book Review
Užsakyti leidinį
„Karo veidas nemoteriškas“ (1978–2004) – tai knyga apie moteris Antrajame pasauliniame kare; tai ne karo, o jausmų istorija.
„Moterų pasakojimai kitokie ir apie kitką. „Moteriškas“ karas savų spalvų, savų kvapų, savaip nušviestas ir savos jausmų erdvės. Savų žodžių.
Ten nėra didvyrių ir neįtikėtinų žygdarbių, ten yra tiesiog žmonės, užimti nežmonišku darbu. Ir kenčia ten ne tiktai jie (žmonės!), bet ir žemė, ir paukščiai, ir medžiai. <...>
Noriu parašyti šito karo istoriją. Moterišką istoriją.“
Svetlana Aleksijevič
Užsakyti leidinį
Jurga – valiūkiškos išvaizdos fotografė, pragyvenimui užsidirbanti fotografuodama įžymybes, kurias ironiškai vadina „pacientais“. Darbas jai ne tik užtikrina nerūpestingą gyvenimą, bet ir dovanoja pažintį su žaviu plastikos chirurgu, kuri perauga į romaną. Tačiau ne žvaigždžių spindesio vedama Jurga pasirinko tokią profesiją. Kai buvo maža, jai kilo mintis, kad nuotraukos – būdas valdyti sapnus.
O fotografės sapnuose kartais iškyla kruopščiai saugoma paslaptis – vaikystėje ji su draugais nužudė žmogų. Nuo pasekmių tuomet padėjo išsisukti senelis, bet košmariška patirtis vis grįžta. Kas prieš daugelį metų nutiko tą šaltą žiemos dieną? Ar tai, ką patiri vaikystėje, nulemia visą tavo gyvenimą? Kuo Jurgą traukia aptrupėjusios garažų durys? Spindintis Lietuvos žvaigždžių gyvenimas susipina su vaikystės istorija ir atveda prie netikėto paaiškinimo, kodėl Jurga tapo vegane ir kodėl ji BLOGA.
Užsakyti leidinį
1
1
1
1
1
„Kai ligos suspaus ir kai ligos suspaus. Štai ko jums linkiu. Neieškokit ir nesitikėkit stebuklų. Jų nėra. Nebebūna. Ir pačiam skaudžiausiam skausmui nėra išgijimo. Yra tik vaistai ir tikėjimas vienas kito skausmu, sugebėjimas juo dalytis.“
Džeikobas ir Džiulija Blochai turi problemą... Ir ne vieną. Kol ruošiasi artėjančiam giminės susitikimui, bando išvengti vyriausio sūnaus pašalinimo iš mokyklos ir įkalbinėja Džeikobo senelį Izaaką persikelti į senelių namus, iškyla pavojus pačiai jų santuokai.
„Aš čia“ – pasakojimas apie keturias amerikiečių žydų kartas ir sykiu apie vieną jų šeimą. Šiandieniame Vašingtone gyvenančios Blochų šeimos santykių krizės fone Artimuosius Rytus nusiaubia žemės drebėjimas ir sukelia virtinę politinių konfliktų, nulemiančių invaziją į Izraelį. Pavojuje atsiduria namai ir visa, ką jie įkūnija.
Ar įmanoma suderinti tėvo, sūnaus ir vyro, motinos, dukros ir žmonos, suaugusiojo ir vaiko, tikinčiojo vaidmenis? Kaip išlaikyti autentišką tapatybę, kai esame taip glaudžiai susiję su kitais? Ką šiandien reiškia išpažinti religiją? Tai tik nedaugelis klausimų, analizuojamų šiame plataus užmojo, gilaus sąmojo, gaivališko išradingumo ir įžūlaus nuoširdumo kupiname romane.
„Tiek tragiškas, tiek juokingas, „Aš čia“ yra mūsų visų gyvenimo veidrodis.“
Geraldine Brooks
„Parašęs šį romaną, Foeris pelnytai atsidūrė didžiųjų JAV rašytojų gretose.“
Dan Frazier
Užsakyti leidinį
Lietuvos teatrams skirtų amerikietiškų miuziklų vertėjui Jašai Bliuminui diagnozuojama širdies liga. Prieš guldamasis ant operacinio stalo, jis mintimis grįžta į savo stulbinančią praeitį. Ir atveria mums ištisą margaspalvę epochą. Vaikystėje gabus berniukas, laimėjęs Maskvoje skaitovų konkursą, buvo pasodintas Stalinui ant kelių ir atsidūrė milžiniškais tiražais leidžiamų vaikų žurnalų viršeliuose, sovietinės tikrovės paženklintoje paauglystėje suliepsnojo meile repatriantei brazilei, o galiausiai su tūkstantine minia lemtingą naktį stojo ginti Lietuvos.
Tai epinis nostalgiškas pasakojimas apie senovinę „Kauno Lietuvos“ šeimą ir nenumaldomas aplinkybes, lemiančias žmogaus gyvenimo kelią. Romanas išsiskiria pastabumu menkiausiai detalei ir šiurkščiai švelniomis intonacijomis, kurios primena personažų pamėgto džiazo instrumento – saksofono – skambesį.
Rašytojas, poetas, dramaturgas, vertėjas Markas Zingeris yra trijų poezijos rinkinių, apsakymų rinktinės ir keturių romanų autorius. 2013 m. apdovanotas Riterio kryžiaus ordinu už kūrybą ir kultūrinį darbą.
Užsakyti leidinį
1
1
1
1
1
Įvertinimas 5.00 (1 Balsas)
Mūsų smegenys – tai tarsi vaizdo kamera, fiksuojanti realybės atspindžius, tarsi istorijų pasakotojas, leidžiantis mums suprasti, kas vyksta aplinkui. Be jų mes nežinotume, kas esame, ir tikriausiai nebūtume tokie, kokie esame. Smegenys yra mūsų realybės suvokimo ir mūsų tapatybės garantas, visos mūsų mintys, prisiminimai, potyriai ir svajonės kyla iš jų. Tačiau ką mes žinome apie tai, kaip jos veikia?
Amerikiečių neuromokslininkas Davidas Eaglemanas knygoje kalba apie ekstremalaus sporto pasaulį, baudžiamąją teisę, genocidą, smegenų chirurgiją, robotiką, nemirtingumo paieškas ir veda mus į mūsų pačių smegenų gelmes. Kas yra realybė? Kas esu „aš"? Kaip aš priimu sprendimus? Kodėl mūsų smegenims reikia kitų žmonių? Kur link judame kaip rūšis, kuri tik dabar po truputį pradėjo perimti šio judėjimo vadžias į savo rankas?
Skaitykite – kelionė po mūsų vidinį kosmosą prasideda!
Viliuosi, kad šioji kelionė po be galo tankų smegenų raizginį, sudarytą iš milijardų ląstelių ir trilijonų jų jungčių, skaitytoją iš tiesų priblokš ir leis aptikti šį tą, ko iš pradžių nė nesitikėjo aptiksiąs. O būtent – save.
David Eagleman
Užsakyti leidinį
