Vos atvykusi teta Elvyra Benui iškart pasirodė keista. Ne tik dėl to, kad mėgsta viską šaldyti, net voveraites! Dar ji atėmė iš Beno būgnelį, uždraudė saldumynus ir liepė valgyti kiaulienos troškinį baltame padaže. Ir tai dar ne viskas.
Kiekvieną dieną Elvyra išeina į slaptus susitikimus, sapnuodama kažkam grasina įplieksianti kaip reikiant, o jos rankinuke Benas su Nele atranda įtartiną papuošalų dėžutę. Ar gali būti, kad teta Elvyra – pavojinga nusikaltėlė?
Anė vis dar negalėjo ištarti nė žodžio. Bet ji pakėlė savo akis, kuriose švietė nesuskaičiuojamos gausybės kada nors gyvenusių žmonių meilės šviesa, ir valandėlę žvelgė Gilbertui į akis. Kitokio atsakymo jam nebereikėjo. Jiedu užsibuvo senajame sode iki vėlumos, kol viską apgaubė malonios, tik Rojuje turbūt pasitaikančios sutemos. Reikėjo tiek daug visko aptarti ir prisiminti – kas kažkada buvo pasakyta, padaryta, išgirsta, pagalvota, jausta ir nesuprasta...
Prieš aštuonis šimtmečius šv. Pranciškaus Asyžiečio įkurta Mažesniųjų brolių vienuolija nuo pat savo veiklos mūsų krašte pradžios buvo glaudžiai susijusi su Katalikų Bažnyčia Lietuvoje ir pačios valstybės raida. Pranciškonų ordinas tapo viena populiariausių vienuolijų, išplėtusių savo konventų tinklą iki tolimiausių rytinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakraščių. 2009-aisiais buvo minimas Pranciškonų ordino įsteigimo 800 metų jubiliejus. Tų pačių metų rudenį Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincija surengė konferenciją ir parodą.
Knygoje "Pranciškonai Lietuvoje" publikuojami straipsniai, apžvelgiantys skirtingus pranciškonų observantų (bernardinų) vienuolijos plėtros, o kartu ir pakilimo laikotarpius. Didžiąją leidinio dalį sudaro muziejuje veikusios parodos katalogas ir jį apibendrinantis straipsnis.
Vytautas Urbanavičius – žinomas Lietuvos archeologas ir antropologas, XIII–XVI a. kapinynų, Vilniaus katedros požemių tyrėjas, Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų tyrimų vadovas, plastinės veido rekonstrukcijos pradininkas Lietuvoje. Jis vienas pirmųjų ėmė kaupti paleoantropologinę medžiagą, atkūrė daugelio istorinių asmenybių portretus (Barboros Radvilaitės, Kristijono Donelaičio, Pilypo Ruigio ir kitų), dirbo atpažįstant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Alberto Goštauto ir Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos palaikus Vilniaus katedroje.
Vilniaus katedra – ne vien tikinčiųjų šventovė, istorijos, architektūros bei kultūros ir meno paminklas. Ji yra ir panteonas. Čia keletą šimtmečių buvo laidojami patys žymiausi Katalikų bažnyčiai ir valstybei nusipelnę žmonės – valdovai, vyskupai, kunigaikščiai, didikai, kultūros ir meno mecenatai, jų šeimų nariai.
Turtingiausios giminės šalia Katedros statydindavosi koplyčias, o jų požemiuose laidodavo savo mirusius artimuosius. Ne tokie įtakingi asmenys būdavo laidojami po Katedros grindimis įrengtose kriptose.
Vilniaus katedra buvo niokojama dažnų karų, gaisrų, potvynių ir kitų nelaimių.
Artėjant negandoms, kapus stengtasi paslėpti, o po to kartais prireikdavo kelių šimtmečių jiems rasti. Tik XX a. pradžioje buvo atrasti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių Aleksandro, Elžbietos ir Barboros kapai, nustatyta didžiųjų kunigaikščių giminės rūsio vieta. Šiame rūsyje 1430 m. palaidotas ir Vytautas Didysis. Perstatant Katedrą, didžiojo kunigaikščio palaikai buvo iškelti, vėliau kiloti dar kelis kartus. Knygos skaitytojai seks paskui jo karstą iki paskutinės žinomos kapavietės.
Į šį leidinį stengtasi sudėti iki šiol atliktų Katedros tyrimų faktus, daugiausia dėmesio skiriama kapams, jų vietai nustatyti, kapų tyrimams nušviesti.
Knyga išleista lietuvių kalba. Taip pat leidinyje anglų ir lenkų kalbomis skelbiama santrauka.
