1 1 1 1 1

Psichologinių trilerių meistrės Rachel Abbott romanas „Svetimas vaikas“ įtraukia į intriguojančių paslapčių tinklą ir pražūtingas tiesos paieškas. Tamsi praeitis išnyra iš šešėlių ir kėsinasi sugriauti saugų gyvenimą, pastatytą ant melo pamatų.

Kai Ema sutiko savo vyrą Deividą, jis buvo iškankintas sielvarto. Pirmoji Deivido žmona Karolina žuvo per avariją, automobiliui nuslydus nuo kelio. Dar baisiau, kad per tą avariją dingo ir šešiametė Deivido dukra Taša. Nerasta jokių pėdsakų, kad automobilyje su mama sėdėjo ir mergaitė.

Vis dėlto praėjus šešeriems metams, Ema tiki, kad skausmingas ir sunkus laikotarpis jau praeityje. Ji ir Deividas drauge susikūrė naują gyvenimą, turi nuostabų sūnelį Olį. Tačiau vieną dieną į jų gyvenimą įsiveržia nepažįstamoji, ir viskas ima griūti.

Emos gyvenimas tampa nesaugus. Ar ji tikrai žino, kas nutiko prieš daugybę metų jos vyro šeimai? Ir kodėl ji taip bijo dėl savo ir savo sūnaus saugumo.

Vilties netekusi Ema kreipiasi į seną savo draugą vyresnįjį inspektorių Tomą Daglasą. Tačiau šis žingsnis sukelia dar didesnį pavojų šeimai. Ilgai netrukus atsiskleis sukrečiantis apgavysčių tinklas.

Sakoma – niekada nepasitikėk nepažįstamuoju. Gal tai ir tiesa...

1 1 1 1 1

Britų rašytojos Lisa Jewell trileris „Tada ji dingo“ – įtempta istorija apie dingusią merginą ir šį įvykį gaubiančią paslaptį, neatskleistą net po dešimtmečio.

Penkiolikmetė Elė Mek – tobula duktė. Ją myli tėvai, mėgsta bičiuliai, vertina mokytojai. Kartu su savo vaikinu aplinkiniams jie – tobula pora. Elė laukia po egzaminų prasidėsiančių vasaros atostogų. Jos laukia tobula ateitis.

Ir tada ji dingsta.

Praėjus dešimtmečiui, jos mama Laura bando iš naujo pradėti gyvenimą. Per šiuos metus ji išsiskyrė su vyru. O prieš keletą mėnesių paviršiun iškilo nauja Elės bylos aplinkybė.

Kavinėje susipažinusi su žaviu nepažįstamuoju ji nepajunta, kaip jų santykiai perauga į kažką rimtesnio. Netrukus ji susipažįsta su Floido dukterimis. Vos pažvelgusi į jaunėlę Aguoną moteris netenka žado. Jai atrodo lyg žiūrėtų į savo Elę.

Neatsakyti klausimai vėl sugrįžta – kur dingo Elė? Ar galima pasikliauti policijos versija, jog mergina pati pabėgo iš namų? O galbūt už viso to slypi gerokai niūresnė priežastis? Galiausiai, kas iš tiesų yra Floidas ir kodėl jo duktė tokia panaši į jos dingusią mergaitę?

Rašytoja Lisa Jewell pasakoja, kad policijos tyrimo subtilybių aprašymas nėra jos stiprioji vieta – anot jos, yra daug detektyvų ir trilerių autorių, kurių romanų šerdį sudaro puikus ir išsamus specialiųjų tarnybų darbo aprašymas. Ji pati stengiasi šiuos trūkumus kompensuoti psichologiniais veikėjų portretais. Viena iš stipriausių ir labiausiai jaudinančių „Tada ji dingo“ pusių yra įvykių vertinimas iš skirtingų veikėjų lūpų, taip pat ir iš „blogiečio“ perspektyvos.

1 1 1 1 1

Britų autoriaus Robert Harris istorinis romanas „Miunchenas“ iš naujo permąsto 1938-aisiais pasirašytą Miuncheno susitarimą – kam iš tiesų jis buvo naudingas?

XX a. ketvirto dešimtmečio Europa. Žemynas ant pragaištingo konflikto slenksčio, todėl nenuostabu, kad Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Nevilis Čamberleinas deda visas pastangas, kad išsaugotų taiką. Jį persekioja Pirmojo pasaulinio karo siaubas ir jis puikiai žino – šalies ginkluotosios pajėgos negali apginti net Londono, ką jau kalbėti apie visos šalies likimą. Pagrindinis premjero uždavinys – laimėti laiko apsiginklavimui. Net jei tam reiktų derėtis su pačiu velniu.

Hju Legatas – kylanti Jungtinės Karalystės diplomatijos korpuso žvaigždė ir asmeninis Čamberlaino sekretorius. Paulas fon Hartmanas – Vokietijos Užsienio reikalų departamento darbuotojas, slapčia dalyvaujantis prieš Hitlerį nukreiptame sąmoksle. Abu jauni vaikinai – buvę Oksfordo auklėtiniai ir universiteto laikų bičiuliai. Nuo pat studijų baigimo nematę vienas kito, jie susitiks pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis – 1938-ųjų Miunchene, kur spręsis Europos likimas.

Kaip ir daugelyje istorinių Robert Harris romanų, didžiosios istorinės figūros užleidžia sceną paprastiems veikėjams. Per jų asmenines istorijas atskleidžiami istoriniai įvykiai.

Rašytojas pasakoja, kad Miuncheno susitarimas užima ypatingą vietą britų kolektyvinėje sąmonėje – ne visi supranta tikrąją jo reikšmę. Tai ir įkvėpė jį imtis plunksnos: „Nenorėjau rašyti apie šlovingą 1940-ųjų vasarą – visi tai darė ir visi apie tai gerai žino. Mane daug labiau jaudino Miunchenas, iki šiol suvokiamas kaip Hitlerio pergalė ir demokratinio pasaulio tragedija. Norėjau parodyti, kad tai nebuvo katastrofa, o pats Hitleris manė pralošęs“, – apie romano atsiradimo aplinkybes pasakoja Robert Harris.

Jis mano, kad knyga pasirodo pačiu laiku – kaip priminimas pasauliui, kokį pavojų kelia radikalizmas. Anot jo, knyga pati pasirenka savo atsiradimo laiką – nenuostabu, kad įkvėpimas aplankė, kai pasaulis vis labiau grimzta į chaosą ir nežinią.

1 1 1 1 1

Knygos „Ilgosios pertraukos užrašai. Mokyklinių renginių scenarijai“ autorė Rasa Praninskienė mokykloje dirbo ketverius metus renginių organizatore. Teko rengti įvairiausius koncertus, popietes, konkursus, minėjimus, kuriuose dalyvaudavo iki kelių šimtų dalyvių. Kai kuriuose renginiuose žiūrovai ir ašarą nubraukdavo, kituose - iki ašarų kvatodavosi, dar kituose žavėdavosi išskirtiniais mokinių gebėjimais. Vienur patirties semdavosi vyresnių klasių mokiniai, kitur - pradinukai. Visa ši patirtis ir atsispindi naujoje knygoje, kurioje autorė pateikia scenarijų tekstus, negaili patarimų, kaip ruoštis renginiui. Atskleidžiama ir papildomų detalių, kurioms mokyklose paprastai neskiriama dėmesio, tačiau jos turi nemenką vertę - apie foninės muzikos parinkimą, kvietimus ir plakatus, aibę kitų dalykų.

„Ilgosios pertraukos užrašuose“ rasite patarimų, kaip sugalvoti idėją, temą renginiui, kaip paskirstyti vaidmenis. Rasite konkrečių renginių scenarijus, viktorinų pavyzdžius. Tikimės, kad naujoji Rasos Praninskienės knyga taps idėjų sąsiuviniu būsimiems, nepakartojamiems, išskirtiniams renginiams, ir nesvarbu, ar jie būtų skirti vienai klasei ar kelioms, galbūt mokytojų auditorijai, mokinių tėveliams, buvusiems mokiniams.

1 1 1 1 1

„Perdegimas“ yra seserų dvynių parašyta knyga kiekvienai emociškai išsekusiai, nuolatinį stresą patiriančiai ir gebėjimą džiaugtis gyvenimu praradusiai moteriai. Šios daugeliui moterų pažįstamos ir neviltį keliančios būsenos šaknys slypi priešpriešoje tarp šiandienos visuomenės lūkesčių, kokia moteris turėtų būti, ir to, ką iš tikrųjų reiškia būti moterimi. Kaip pamilti save tokią, kokia esate, kai aplinkui šmėžuoja ir iš reklaminių stendų žvelgia „tobula“ moteris, o interneto portalai pergrūsti patarimų, kaip tokiai tapti? Kaip būti laimingai ir savimi patenkintai, kai esate spaudžiama visada būti miela, graži, rami, paslaugi ir dėmesinga?

Knygos autorės pateikia moksliniais tyrimais pagrįstą planą, kaip susidoroti su išsekimu ir pradėti džiaugtis savimi ir gyvenimu. Sužinosite, kokiais būdais geriausia kovoti su alinančiu išoriniu spaudimu:

kaip užbaigti streso ciklą ir atsipalaiduoti;

kaip kontroliuoti mąstymą ir nepatirti nuolatinio nusivylimo;

kaip pamilti save ir susidraugauti su savo kūnu;

kaip prisijaukinti vidinę kritikę.

„Gyventi gerai reiškia ne nuolat būti saugiai ir ramiai, bet iš priešiškumo, pavojaus, nuotykio ar susijaudinimo būsenos taikiai grįžti saugumo ir ramybės būseną. Stresas nėra blogai; blogai yra įstrigti jame. Gerai jausitės, kai kūnas taps saugia jums vieta, net jei jis nebūtinai bus saugioje vietoje. Jums gali būti viskas gerai net tada, kai nesijausite gerai.“

1 1 1 1 1

Vargu ar Sovietų Sąjungos vyriausybė, 1979 m. nusprendusi surengti intervenciją į Afganistaną, galėjo numatyti, kad šis jos sprendimas taps dar vienu vinimi į jau ruošiamą SSRS karstą. Lengva, trumpa ir pergalinga operacija, turėjusi išsaugoti sovietams palankų marionetinį Kabulo režimą, virto užsitęsusiu, ekonomiškai raudonąją imperiją alinančiu karu. Būtent apie šiuos įvykius savo knygoje „Afgancai“. Sovietai Afganistane 1979–1989 m.“ pasakoja britų rašytojas, buvęs diplomatas, Birmingamo universiteto profesorius Rodric Braithwaite.

Nušviesdamas Afganistano reikšmę iš istorinės ir geopolitinės perspektyvos, Rodric Braithwait bando paaiškinti sovietų įsiveržimo priežastis. Jis aprašo virtinę Kabule įvykdytų perversmų, Afganistano vadovo H. Amino nužudymo aplinkybes, pasakoja apie pagrindinius sovietų ir jų priešų – mudžahedų – vadus.

Ne mažiau dėmesio knygoje „Afgancai“. Sovietai Afganistane 1979–1989 m.“ skirta sovietų pajėgų Afganistane buičiai. Čia klesti nestatutiniai santykiai, vadinamoji dedovščina, korupcija ir turto grobstymas, slapta prekyba ginklais, pasitaikydavo ir narkomanijos atvejų. Vykstant karui, sovietų visuomenė pirmą kartą sužinojo apie tūkstančius į tėvynę keliaujančių cinko karstų, „juodąsias tulpes“, „afgancų sindromą“.

Tarp žuvusiųjų tolimajame kare yra ir 96 lietuviai.

2019 m. sukanka lygiai 30 metų, kai paskutinis sovietų dalinys paliko Afganistaną.

Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.