Koks Tu buvai, sovietmečio Kaune!

„Dalyvauti Gegužės ir Spalio revoliucijos metinių minėjimų demonstracijose buvo privalu Kauno piliečiams ir, žinoma, milicijai bei okupantų kareiviams. Gerti alkoholį, sušilus šokti ir dainuoti labai patartina. Galvoti, ką demonstracijos reiškia – kenksminga sveikatai ir karjerai, ir dar daugiau...“

A. Macijauskas

J. Stalino vadovavimo laikotarpiu rengtuose šventiniuose paraduose itin išraiškingai būdavo demonstruojama karinė jėga. Nuo 7-ojo dešimtmečio ginklais žvangančių kareivių vis mažėjo, į gatves išeidavo daugiau civilių gyventojų. Jose privalėjo dalyvauti ir Kauno sportininkai.
Visos Kauno gamyklos turėjo savo dailininkus-apipavidalintojus, kurie demonstracijoms privalėjo pagaminti transparantus su komunistiniais šūkiais. Vėliavų ir plakatų nešėjai gaudavo po 10 rublių, už kuriuos tais laikais buvo galima nusipirkti 2-3 butelius degtinės. Namo vėliavnešiai grįždavo labai „pavargę“... Iš medinės tribūnos dabartinėje Vienybės (tuomet J. Janonio) aikštėje tarybinę liaudį sveikindavo miesto valdininkai, armijos atstovai, socialistinio darbo didvyriai ir karo veteranai – apie 80 žmonių. Už tribūnos būdavo paruoštas vaišių stalas. Kad nebūtų liūdna, aukšti pareigūnai paslapčia išlenkdavo taurelę, užkąsdavo sumuštinių...

Nuotraukos

Kiekviena epocha ateinančioms kartoms palieka autentišką kultūros paveldą, atspindintį jos dvasią. Penkis dešimtmečius, slėgę ir žeidę kauniečių orumą, „sovietinius žygdarbius" privalėję įamžinti paminklai, memorialiniai akmenys, atminimo lentos – tiesioginiai sovietmečio atspindžiai. Vykdant antireliginę politiką – buvo keičiama bažnytinių pastatų paskirtis, vietoj kryžių atsirado žvaigždės ir kitokie simboliai.
Uoliausių sovietinės okupacijos režimo patriotų bei komunizmo fanatikų skulptūros kiekviename mieste reprezentavo buvusią politinę sistemą ir sovietinę okupaciją. Pirmiausia buvo statomi paminklai pagrindiniams komunistinės ideologijos stabams, vėliau – įamžinantys vietinius herojus. Kaunas, kaip ir visi didieji miestai, privalėjo atiduoti duoklę šių stabų pagerbimui.

Nuotraukos

Sovietinės okupacijos metais sportas buvo viena iš nedaugelio priemonių, padedančių palaikyti tautos dvasią. Jis skelbė pasauliui, kad lietuvių tauta dar gyva. Vyresnės kartos sporto mėgėjai, savo akimis matę dviejų bokso galiūnų – ruso Nikolajaus Koroliovo ir lietuvio Algirdo Šociko – kovas ringe, jų niekada nepamirš.
1949 m. liepos 10–16 dienomis Kaune, Sporto halėje, vyko SSRS bokso čempionatas. Čia susirinko apie 250 boksininkų. Tačiau visos kovos nublanko prieš laukimą svarbiausios – A. Šociko ir N. Koroliovo. Apie 32 metų rusų boksininką, vadintą „Korol" (karalius – rus.) sklido legendos. Jis – devyniskart absoliutus Sovietų Sąjungos čempionas ir daugybės tarptautinių turnyrų nugalėtojas. Tuo tarpu 21 metų A. Šocikas stipriausiųjų sąrašuose buvo tik šeštas.

Nuotraukos

Iš visų SSRS respublikų būtent Lietuvoje nacionalizmas buvo ryškiausiai siejamas su sporto pergalėmis. Nugalėti priešininką dažnai reiškė daugiau nei sportinę pergalę. Tai buvo triumfas prieš valstybę, kuri tikrovėje daug galingesnė, tai buvo savita nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo forma, patriotinė ir politinė protesto išraiška. Šiose kovose ypatingą vietą užėmė Kauno „Žalgirio“ krepšinio komanda. Jos pergalės prieš Maskvos CASK tapdavo nacionaline švente. Rusų komanda buvo ne tik sportinis varžovas, bet ir politinis priešas, visa savo atributika ir pačiu pavadinimu simbolizavęs okupacinę karo mašiną. Po rungtynių sirgalių eitynes, kuriose dažnai skambėdavo prieš sovietų režimą nukreipti šūkiai, oficialioji žiniasklaida traktuodavo kaip „chuliganiškus veiksmus“, tačiau lietuviams tai buvo viena iš galimybių reikšti laisvą mintį. Sporto arenose vienu metu patriotinius šūksnius galėjo skanduoti tūkstančiai sirgalių. Tačiau pirmose eilėse paprastai sėdėdavo ir rungtynes stebėdavo sovietmečio elitas – Komunistų partijos vadovai su žmonomis, jų giminaičiai, draugai. Bilietai ir pakvietimai dažnai būdavo platinami komjaunimo ir partinės organizacijos, profsąjungos nariams, patikimiems asmenims. Taip buvo bandoma užkirsti kelią neramumams. Tačiau bendrabučiuose prie televizoriaus ekranų rinkdavosi jaunimas, kur kildavo tiek sportinių, tiek antisovietinių emocijų audros. Po rungtynių jaunimas kartais išeidavo į gatves...

Nuotraukos

7-to dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje pradėjo reikštis laisvės idėjas propaguojančios jaunimo kultūros formos, metusios naujus iššūkius ideologizuotai sovietinei kultūrai. Jaunimo kultūriniam protestui didelę įtaką darė pro geležinę užtvarą Lietuvą pasiekiantys Vakarų pasaulio atgarsiai: 1968 m. Prahos pavasaris, pacifistų maištas JAV prieš Vietnamo karą, hipių protestas dėl asmens laisvės suvaržymų, pagaliau maištingoji roko muzika.
Kaunas 8-to dešimtmečio pradžioje garsėjo kaip ypatingas jaunimo traukos centras. Čia ne vienas jaunuolis pasijusdavo it Vakaruose: Laisvės alėjoje sutiktas džinsuotas, ilgaplaukis, slengu kalbantis jaunimas toli gražu neatitiko komjaunuolio įvaizdžio. Miesto sode ėmė burtis hipiuojančio jaunimo grupė „Company", savo išvaizda ir pasaulėžiūra ignoravusi sovietines gyvenimo normas.

Rimantė Tamoliūnienė

„Mūsų priešiškumas sovietinei tikrovei neatsirado iš niekur. Mes buvome kauniečiai, Lietuvos laikinosios sostinės piliečiai. Posakis „Kaunas – mūsų, Vilnius – rusų" turėjo gilias šaknis smetoninėje Lietuvoje. Mūsų tėvai viską gerai prisiminė ir netylėjo. Viską girdėjome, gana daug žinojome. Hipių judėjimas, kilęs spontaniškai, neorganizuotai, iš tiesų turėjo ir nacionalinį atspalvį ..."

Arkadijus Vinokuras, buvęs „Company" narys

Nuotraukos iš Arkadijaus Vinokuro, Nathano Gitkindo, Kristofo Petkūno, Algimanto Šešelgio, Aidos Zabotkaitės, Antano Stancevičiaus asmeninių archyvų.

1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sodelyje, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, devyniolikmetis R. Kalanta apsipylė benzinu ir, sušukęs „Laisvę Lietuvai!", susidegino. Jo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka". Šie įvykiai ne tik sukrėtė Lietuvos visuomenę, bet ir sukėlė ant kojų sovietinio saugumo darbuotojus. Bijodami žmonių susibūrimų saugumiečiai įsakė dviem valandom paankstinti laidotuves. Apgavyste pasipiktinęs jaunimas patraukė į susideginimo vietą miesto centre. Pakeliui minia gausėjo, antisovietinės nuotaikos bei neramumai stiprėjo. Tačiau milicijos ir KGB pastangos išvaikyti vis ryškiau nepasitenkinimą reiškiančius žmones davė priešingą rezultatą – Kaune prasiveržė ilgai slopintas protestas prieš Lietuvos okupaciją, totalitarinį režimą ir žmogaus laisvių apribojimą. Masinės antisovietinės demonstracijos, smurtas ir areštai truko kelias dienas, į Kauno gatves išėjo tūkstančiai žmonių. Lietuvos komunistų partijos centro komitetas stengėsi nuslėpti šių įvykių politinį atspalvį ir tikrąsias neramumų priežastis. Mėginta įrodyti, kad protesto akcijos – tik chuliganizmo protrūkiai, o R.Kalantos susideginimas – tik psichinio ligonio poelgis. Nepaisant didelės sovietinės propagandos kampanijos ir dezinformacijos, 1972-ųjų Kauno pavasario įvykiai atkreipė Vakarų pasaulio visuomenės dėmesį į Baltijos šalių okupaciją, o užsienio lietuvius paskatino garsiau kalbėti apie Lietuvos nelaisvę.

Rimantė Tamoliūnienė

Nuotraukos

„Teatras – tai ašarų ir juoko mokykla, laisva tribūna, iš kurios žmonės gali pasmerkti pasenusią arba melagingą moralę ir gyvu pavyzdžiu atskleisti širdies ir jausmo amžinuosius dėsnius.“

Jonas Jurašas

„Teatras, kaip visuomenės gyvenimo ir mąstymo kamertonas, skleidė išsivadavimo nuotaikas ir apie esamą padėtį kalbėjo vis atviriau ir drąsiau, nors to kalbėjimo būdas, dažniausiai buvo sąlyginis, koduotas. (...) Publika tą kodą gana greitai išmoko suvokti – ji puikiai skaitė teatro siunčiamų poteksčių signalus. J. Jurašo vadovavimo metais teatras buvo toks įtaigus, kad ilgainiui stipriai paveikė žiūrovų santykį su teatru. (...) Anuomet daug kam atrodė, kad teatras, kur žodžiui į pagalbą ateina plastinis vaizdas, aktoriaus ekspresija, spalva, netgi pauzė, gali drąsiausiai išsakyti tiesą; ir iš tiesų cenzūros ir kitokiu priežiūros būdu kaustomas teatras laimėjo kai ką labai svarbaus – jis tapo kultūrinės rezistencijos židiniu, jis išmoko būti teatru, veikiančiu ne skolintais, o savais jam vienam prieinamais specifiniais būdais.“

Audronė Girdzijauskaitė

Nuotraukos iš Kauno dramos teatro fotometraštininko Augustino Pajarsko archyvo. Tekstas Audronės Girdzijauskatės [Jono Jurašo karštas penkmetis Kauno dramoje / Audronė Girdzijauskaitė // Menotyra. – 2006, Nr. 4, p. 16–23.]