Jaučiu, jog turiu atsiprašyti, kad taip ilgai buvau dingusi – maždaug metus neparašiau nė vienos knygos apžvalgos! Tačiau turiu pasisakyti, kad atsidėjusi dirbau su kolegomis prie projekto, kuris atėmė daug laiko (bet buvo faina!) ir jėgų ir kurį ne taip seniai užbaigėme. Na, ir, žinoma, dabar jau ketinu pasinaudoti proga pasidalinti informacija: jei dar negirdėjote, KAVB sukūrė programėlę išmaniesiems – žaidimą apie literatūrą „Knygos kodas“, kurį galite parsisiųsti čia: https://goo.gl/y2KWnE, na, ar bent jau užmesti akį pasižiūrėti, kas te per velns.

O dabar prie reikalo. Nepamiršau nei Jūsų, nei savo meilės knygoms, patikinu! Per tuos metus perskaičiau ne taip jau ir mažai knygų (nors ir ne tiek, kiek norėjau – tik 29-ias, jei jau tiksliai, – ačiū Goodreads‘ui, kad skaičiuoja) ir vis galvojau, tai apie kurią gi pirmą rašysiu po pertraukos. Vargas, kai reikia išsirinkti. Tik visai neseniai pajaučiau: va, apie šitą, viskas. Nežinau, gal tas neseniai Kaune vykęs „Orfėjo“ pristatymas, kuriame nedalyvavau; o gal tai, kad knygą perskaičiau prieš kurį laiką, tačiau ji vis dar iškyla atmintyje aiškiai, lyg būčiau paskutinį jos puslapį užvertusi vos užvakar, padėjo pajusti tą „va, apie šitą“.

Mūsų požiūriai nesutapdavo, bet sutapdavo įsivaizdavimai, ir tai išgrįsdavo kelią nuolatiniam melui. Negalėčiau bent kiek tiksliau pasakyti, kas mūsų galvose karšta geležimi išdegindavo tuos niekada neklystančius įsivaizdavimus, bet paprastai ta jėga yra vadinama kultūra. (P. 60)

Tataigi, Tomo Vaisetos „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“. Prisipažįstu, dėjau dideles viltis į šią knygą, vos pirmą kartą perskaičiau anotaciją. Dar didesnes viltis sukėlė pernai knygų mugėje vykusio knygos pristatymo metu kalbėję knygos autorius, Virginija Cibarauskė ir Rimvydas Valatka. Jau tuomet, sėdėdama ten ir su didžiuliu susidomėjimu klausydamasi, supratau, kad „Orfėjas“ paliks man įspūdį.

Paliko, bet ne visai tokį, kokio tikėjausi. Nežinau, ar jums taip pasitaiko, bet man – gana dažnai: kartais, būna, norisi rekomenduoti kitiems knygą, kuri pačiai ne itin patiko, tačiau kuri yra gera, labai gera. Tokia gera, kad skaitant pasiduodi euforijai, bet kartu jauti apmaudėlį, tokį ne itin didelį, bet vis tik apmaudėlį, kad knyga ne visai tokia, kokios tikėjaisi. Tokia turbūt ta, che che, profesinė yda : kai kūrinys ne itin patinka, t. y. atitinka asmeninį skonį, tačiau negali nepastebėti kūrinio meninės vertės.

Man, asmeniškai, šioje knygoje gal trūko kažkokių tvirtesnių siužeto linkių, nors ir suprantu, kad čia viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti. Galbūt skaitymo procese vyksmas rodėsi kiek prėskokas ar per lėtas dėl plataus konteksto ir dažnų intertekstų, kurie kartais ne padėdavo, o veikiau pamaišydavo, – tačiau čia, turiu prisipažinti, mano pačios problema, nes jei intertekstai man nieko nesako, tai reiškia tik viena: aš nežinau, ką tai turėtų sakyti. Todėl man „Orfėjas“ – tai knyga, uždavusi namų darbų: pasižadėjau pasidomėti tais kūrinyje minėtais dalykais, kurių nežinojau, kad darsyk skaitant kūrinį galėčiau suprasti kuo daugiau. Tad iš čia ir tas knygos trūkumas, kuris nėra trūkumas tikrąja ta žodžio prasme.

Kalbant apie kūrinio privalumus, norėtųsi pradėti nuo bemaž išsyk užliūliuojančios tirštos, sodrios literatūrinės kalbos, pripildytos daugybe metaforų ir įvairiausių vaizdinių. Neįmanoma nesimėgauti, nors kai kada tekdavo keliskart perskaityti sakinį ar tam tikrą fragmentą, kad išlaikyčiau nepamestą minties giją ir tuo pat metu sugebėčiau pasimėgauti teksto grožiu. Nors tai, neslėpsiu, kartais sunkino patį skaitymą, tačiau kalbos vaizdingumas žavėjo ir paliko labai gerą įspūdį. Jau vien dėl tokios kūrinio kalbos norėtųsi knygą skaityti dar ne sykį.

Bet! Bet. Tas niekadėjas „bet“, visur jis turi įsikišti, ar ne? Bet: nesinorėtų knygos skaityti dar kartą dėl to klampaus ir tarsi įsiurbiančio į save veikėjo pasaulio, smelkte persmelkto niūrumo, kuris, tenka pripažinti, turi savito grožio. Tą niūrumą pavadinčiau čia-nebūtimi, nes pasakojantysis visada yra čia ir dabar fiziškai (kaip ir mes visi), bet visuomet kažkaip savitai, ne visiškai, rodos, tik savo pasaulėlyje (kaip ir dažnas iš mūsų), ir todėl iš tikrųjų jo čia ir dabar nėra. Tačiau, priešingai nei mūsų (bent taip manau), būtent šio veikėjo vidinis pasaulis man pasirodė stipriai dirbtinis, pritempiantis išorės pasaulį ir pakoreguojantis jį taip absurdiškai, kad net išmoningai, jog atitiktų jo paties egocentrizmą, kad kartais, atrodo, net galėjau gerklėj justi sukilusį šleikštulį tokiu veikėjo bruožu. Turbūt jau gana aišku, kad pagrindinis veiksmas čia vyksta psichologiniame lygmenyje – tikrai buvo įdomu stebėti veikėjo būsenas, jo mintis ir refleksijas, lemiančias jo veiksmus. Stebėti, kaip veikia melo kitiems ir sau mechanizmas; kada melas yra dar ne-melas; ar melas yra melas, jei pats nesuvoki meluojantis?

Ir taipgi viskas sutelkiama veikėjo vidujybėje, kad visa aplink jį taip nureikšminama, jog net nesuteikiami vardai, išskyrus Aną, – ir būtent tai išduoda, kad ji pasakotojui tampa svarbiausia. Vienintelė Ana įgauna apčiuopiamą formą – suteikiant jai vardą ji tarsi įžeminima, tačiau kartu ir subuitinima. Pats veikėjas yra susikūręs nepajudinamos, tiesios, orios, tvirtos Anos vaizdinį ir bet ką, kas grasina sutrikdyti tokį jos vaizdavimąsi, pasirenka ignoruoti, išvengti, atmesti. Kažkoks patologiškas savanaudiškumas savo gryniausia forma. Ir baisėjausi, ir stebėjausi, ir kažkuria prasme žavėjausi. Kartu žavėjausi ir pačia knyga, nes mane visuomet paperka kūriniai, kurie savo turiniu atrodo nepriimtini, nepatrauklūs ar tiesiog šiaip neskanūs, tačiau traukiantys savo išraiška ir forma, nes tai, mano manymu, byloja apie meistrišką autoriaus gebėjimą prėską pasaulį aprašyti taip, jog būtų skanu skaityti ir norėtųsi dar. Tiesa, iš lėto, nes skaitant paskubomis yra rizika užspringti: vis tik šis kūrinys – ne tik „kas“, bet ir „kaip“, kadangi „Orfėjas“ – intelektualinis skaitinys. Atsiversti šią knygą reiškia leistis į ne itin lengvą kelionę ir pirmyn, ir atgal: klajoti po žmogaus (pa)sąmonės bei psichologijos bedugnę, ir priimti jos žavesį, atsiveriantį per (savi)apgaulės mechanizmą.

Gerą knygą rekomenduoja: Miglė Vingirevičiūtė, Skaitytojų aptarnavimo skyrius


Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.