Sociologijos skrynelė, tai rubrika atsiradusi covid-19 pandemijos ir karantino metu. Šį pavasarį Kauno apskrities viešoji  biblioteka savo lankytojams norėjo pasiūlyti labai daug įvairių paskaitų, tarp jų ir sociologinių bei antropologinių. Tačiau nenumatytos aplinkybės privertė planus gerokai pakoreguoti. Taigi gimė idėja sukurti rubriką Sociologinė skrynelė. Šiandien kviečiame praverti skrynelės duris ir paskaityti apie meilę.

 

Žmonių pasaulyje  meilės yra labai daug ir ji įvairi – meilė draugui skiriasi nuo tos, kurią jaučiame mamai ar tėčiui, meilę vaikui parodome kitaip nei mylimajam ar mylimajai, meilė gyvūnui taip pat kitokia nei žmogui. Štai humanistas, filosofas ir psichoanalitikas Erichas Fromas (1956) teigė, kad egzistuoja ne vienas meilės tipas. Fundamentaliausia meile jis laikė brolišką meilę, nes ji simbolizuoja meilės ryšį tarp dviejų lygių ir nepriklausomų žmonių. Daugiausia pasiaukojimo ir altruizmo reikalaujanti meilė yra motiniška, nes ji kuriama su  silpnesniu už save, reikalauja daug rūpesčio ir atsakomybės. Erotinė meilė Fromui reiškė dviejų žmonių sąjungą, kurioje įsimylėjėliai susilieja vienas su kitu,  ištirpsta vienas kitame ir tampa vieniu. Fromas taip pat išskyrė meilę sau pačiam, tačiau jos nesiejo su egoizmu, arogancija ar savanaudiškumu. Meilė sau, pasak Fromo, yra svarbus žmogaus galimybių mylėti kitus pagrindas, tačiau ji privalo turėti 4 elementus – rūpestį, atsakomybę, pagarbą ir išmintį. Tik toks žmogus, kuris su savimi elgiasi rūpestingai, atsakingai, pagarbiai ir išmintingai, taip gebės elgtis ir su kitu žmogumi. Penktas meilės tipas – tai Dieviška meilė, kurią Fromas siejo su žmogaus poreikiu įveikti vienatvę per ryšį su Dievu. Bendrai Fromas manė, kad skirtingos kultūros gali nulemti skirtingus būdus, kuriais žmonės demonstruoja ir puoselėja meilę, o meilė plačiąja prasme yra menas, padedantis spręsti egzistencinius klausimus, sumažinti vienišumą ir beprasmybę.

Žmonės gana dažnai yra linkę manyti, jog meilė ir tai kaip ji reiškiama visuomenėje yra natūralus, savaime suprantamas reiškinys. Greičiausiai daugelis net negalvoję pasakytų, kad meilė „nukrinta tarsi iš dangaus“, ji nevaldoma ir nekontroliuojama, kaip virusas, kuris užklumpa netikėtai, arba ji natūrali ir gaivališkai gamtiška, kaip lietus ar vėjas. Vis dėlto meilę tyrinėjantys mokslininkai teigia, kad meilė, kaip ir kitas žmonių elgesys, yra socialiai konstruojama, o jos puoselėjimas reikalauja nemažai pastangų ir įgūdžių. Taigi meilė gali būti reikšminga ne tik kaip emocinis kiekvieno žmogaus išgyvenimas, bet ir kaip istorinių laikotarpių, skirtingų kultūrų, žmonių santykių, idėjų ir pažiūrų tyrinėjimų bei pažinimo laukas.

Istorikai, sociologai, antropologai ir kitų sričių mokslininkai pastebėjo, kad XVIII–XIX a. atsirado emocinis pagrindas meilei. Tuo laikotarpiu plėtojantis individualizmui pamažu atsiskyrė viešoji ir privati erdvė, iš esmės pradėjo kisti ekonominė santvarka, tėvai palaipsniui prarado įtaką savo vaikų sutuoktinių pasirinkimui, o menkstant religijos reikšmei, seksualiniai malonumai vis rečiau buvo siejami su nuodėme ar kalte. Su šiais procesais susijusi ir romantinės meilės plėtra. Prancūzijos revoliucija padarė didelę įtaką romantinės meilės sampratai, vyraujančiai šiuolaikinėse Vakarų visuomenėse, o Romantizmo laikotarpiu pabrėžiamos emocijų, vaizduotės ir laisvės idėjos smarkiai pakeitė ligi tol vyravusį religija ir ekonominiu utilitarizmu suvaržytą meilės suvokimą. Porevoliuciniu laikotarpiu romantinė meilė buvo idealizuojama, iškeliama virš įprasto gyvenimo ir priešpriešinama santuokinei ištikimybei. Dabartinėje visuomenėje santuokinės meilės ir romantinės ar seksualinės meilės priešprieša nebėra tokia didelė, tačiau vis dar išlieka įtampa tarp šių dviejų meilės formų (Marcinkevičienė, 2008/2009).

Antropologas Victoras de Munckas (2006), tyrinėjęs romantinės ir seksualinės meilės ypatumus JAV ir Lietuvoje, rašo, kad lietuviai romantinę meilę paprastai poetizuoja ir sieja su ankstyvu įsimylėjimu, o jos pagrindinėmis veiklomis laiko vaikščiojimą susikibus už rankų ar ėjimą į kiną, tačiau ne paskutinę vietą užima ir seksualiniai santykiai. Vis dėlto romantinė meilė, pasak tyrinėtų lietuvių, nėra „tikroji“ meilė, o tik jos įžanga. Vadinasi, mūsų tautiečiams romantinė meilė yra staigi, jausminga, bet trumpalaikė ir gali baigtis skyrybomis arba transformuotis į „tikrą“, „realią“ meilę, realizuojamą santuokoje arba partnerystėje. De Muncko atliktas tyrimas rodo, kad lietuviams vis dar būdingi kai kurie meilės supratimo elementai, kuriuos praeitame amžiuje  pabrėžtinai mėgino įskiepyti sovietinis režimas.

Romantinės ir seksualinės meilės raidą Lietuvoje gerokai pakoregavo sovietinis laikotarpis. Tuo metu sovietinė propaganda buvo įsiveržusi net į meilės lauką ir stengėsi jame formuoti „teisingos“ meilės idėjas. Kitaip tariant, tuometinė  politika pasisavino ne tik tokias svarbias sritis kaip švietimas, kultūra, socialiniai santykiai, bet uzurpavo ir meilės lauką, įsibrovė į žmonių santykių bei jausmų pasaulį ir pradėjo jame šeimininkauti. Mokslininkė Dalia Marcinkevičienė teigia, kad „XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje romantinė seksualinė meilė pamažu transformavosi į „sovietinę tikrą meilę“, kurios reprezentacijos mene, kine ir literatūroje griežtai draudė nuogą kūną ir, svarbiausia, seksualinę aistrą bei mėgino seksualinę patirtį kaip galima labiau sutapatinti su reprodukcija, o ne emocijomis. To pasėkoje 7-ojo dešimtmečio viduryje meilė pradėjo atrodyti kaip beveik nepasiekiamas tikslas eilinių žmonių gyvenime ir imta suvokti itin abstrakčiai. Tarpasmeniniuose vyrų ir moterų santykiuose meilės sinonimais vis dažniau tapdavo pasitikėjimas, pagarba ir ištikimybė. Tuo laiku romantinė seksualinė meilė vis dažniau buvo tapatinama su materialiniais ar ideologiniais interesais. Rusų sociologas Jurijus Riurikovas bene pirmasis atkreipė dėmesį į aistringos romantinės meilės eliminavimą ir jos panišką baimę sovietinėje kultūroje.” Tačiau nepaisant tuo metu vyravusios „tikros socialistinės“ meilės ideologijos, žmonės patirdavo įvairių meilės nuotykių, stiprių emocijų ir nepažintų jausmų, keliančių tuometinei visuomenei nepatogių klausimų, į kuriuos sovietinis režimas nepajėgė atsakyti. Palaipsniui silpstant ir nykstant bolševikiniam rėžimui pradėjo keistis požiūris į meilę – nors ir supančiotas lig tol vyravusių idėjų jis pamažu laisvėjo užleisdamas vietą didesnei meilės formų įvairovei ir raiškai. Taip nutiko, nes į posovietinę kultūrinę erdvę drauge su vakarietiška kultūra pradėjo skverbtis romantinės meilės idėjos, pastiprinamos bei skleidžiamos per tokius kultūros produktus, kaip Šv. Valentino dienos šventė, romantiniai filmai, Disney pasakos, muzikos dainos ir jas lydintys klipai, vestuvių dienos ir nuotakos suknelės romantizavimas. Išalkę naujovių žmonės gana noriai perėmė drąsesnes meilės raiškos galimybes, tačiau kaip pastebi sociologas Artūras Tereškinas (2018), tai tapo ne tik išlaisvinančia, bet kartais ir įkalinančia bei varginančia siekiamybe, nes „meilė mūsų visuomenėje pradėta laikyti ne tik tiesiog normaliu elgesiu, bet ir saldžiausia žmogiškos prigimties apraiška bei žmogaus dvasios triumfu. Meilės sėkmės ir nesėkmės yra mūsų asmeninių istorijų, gebėjimo valdyti santykius ir tvarkytis su savo jausmais patvirtinimas.“

Reikia pastebėti, kad lietuvių požiūris į santykius lig šiol yra gana konservatyvus, dalis žmonių nenoriai priima tokias netradicinėmis laikomas meilės formas kaip poligamija, homoseksualių žmonių ryšiai, bevaikė partnerystė, platoniška meilė visiškai atsisakant seksualinių santykių ar viengungystė praktikuojant atsitiktinius meilės ryšius. Tačiau globalios tendencijos rodo, kad žmonės ieško ne tik tradicinių, gana įprastų meilės išraiškų, bet ir naujų galimybių ją realizuoti, tačiau dėl vyraujančių nuostatų jie susiduria su įvairiais trukdžiais. Tereškinas (2018), cituodamas amerikiečių mokslininkę Laurą Kipnis, rašo, kad „šiuolaikinės romantinės meilės fantazija buvo sukurta tam, kad maksimaliai padidintų žmonių paklusnumą ir sumažintų laisvę įsivaizduoti kitokias santykių formas. Kam reikalinga socialinė kontrolė, policininkai ir Seimo nariai, jei mes patys save nuolat stebime ir sekame, baudžiame ir įkaliname?“. Taigi ir sovietinė ideologija, ir romantinės meilės apibrėžimai veikia kaip savitos taisyklės, padedančios struktūruoti visuomenę, užtikrinti aiškumą ir mažinti įvairovę. Šiai minčiai pritaria ir sociologas  Anthony Giddensas (1992). Jis teigia, kad romantinė meilė iš esmės nėra archajiškas palikimas, o modernios visuomenės kūrinys, kuriuo siekiama apibrėžti, kokia meilė yra tinkama ir kaip ji turi būti reiškiama. Tokios meilės idealizavimas kitokių meilės formų atžvilgiu gali neigiamai veikti įvairias visuomenės grupes, kurios neva neatitinka romantinės meilės apibrėžimo, pavyzdžiui, vienišus, vyresnius, turinčius negalią, homoseksualius, biseksualius, patyrusius prievartą ar smurtą, išsiskyrusius ar sukūrusius nelaimingus santykius žmones, nes jie patiria išankstinius socialinius barjerus savo santykių galimybių realizavimui.

Pastebima dar viena šiuolaikinės meilės raiškos tendencija, kuri istoriškai žiūrint nėra visiškai naujas dalykas. Tai meilės racionalizavimas – požiūris, kad meilės ryšiai turi suteikti naudos – emocinės, seksualinės, finansinės ar bendravimo. Šia prasme iš meilės lauko tarsi eliminuojamas impulsyvumas ar stichiškumas, ji tampa apgalvota, planuojama ir apskaičiuota. Tokia materialistinė socialinių mainų koncepcija yra kilusi iš ekonominių mainų teorijos, tad meilės pasirinkimus aiškina naudodama įvairias ekonomines sąvokas tokias, kaip naudingumas, investicija, išlaidos. Šiame kontekste meilės objektas paverčiame instrumentu, padedančiu tenkinti materialinius, psichologinius, fiziologinius ar socialinius žmogaus poreikius. Mainų teorija gali pasitarnauti aiškinant nemažai santuokų ir santykių šiuolaikinėje visuomenėje, bet toli gražu ne visus.  Giddensas siūlo į meilės ryšį žiūrėti plačiau ir suteikti jam daugiau motyvų gyvuoti ir skleistis šiuolaikinėje visuomenėje. Jis meilę mato kaip nuolat kintantį žmonių intymumą, kuriame partneriai taip pat kinta, tad meilė yra suprantama ne kaip galutinis būvis, o kaip nuolat kintantis procesas. Šia prasme vėl grįžtama prie Fromo idėjos, kad meilė yra menas – kuriamas ir kuriantis, nepastovus reiškinys, kuriame ieškoma artumo ir bendrystės su kitu žmogumi.  

Taigi nepaisant vyraujančių idėjų, kokia meilė turi būti ar kas ji yra, visada esama alternatyvų egzistuojantiems meilės apibrėžimams. Greičiausiai tik subjektyvūs meilės patyrimai ir išgyvenimai gali suteikti atsakymų, kas tai yra meilė konkrečiam žmogui, konkrečioje situacijoje. Tikėtina, jog asmeniškai  patirta meilė nebus tobula literatūriškai apdainuotos ar romantiniuose filmuose pavaizduotos meilės replika, greičiausiai ji netilps į įsivaizduojamus meilės rėmus, o galbūt apskritai dar niekur nebus aprašyta ir apsvarstyta. Tačiau tai nereiškia, kad tokio išgyvenimo negalima vadinti meile, nes gal meilei tinka ne tik princesės aukso drabužis, bet ir kupriaus skarmalai ar ilgi jojiko batai?

Jei norisi patikrinti savo meilės suvokimo ribas, rekomenduočiau pažiūrėti skandinavų filmą „Riba“ (angl. Border, šved. Grans). Tai mistinis pasakojimas apie kitoniškumą ir neįprastumą. Mane šis filmas sukrėtė tuo, kad supratau, jog mano suvokime meilė daugiau įpročių karieta rieda, o ne laisvės sparnais plasnoja. Bet juk kiekvienas toks susidūrimas su savo požiūrio ribotumu, leidžia jį apgalvoti ir po truputį plėsti.

Teksto autorė Ieva Dryžaitė

Literatūra:
  • Erich Fromm (1956) "The art of loving" First Perennial Library edition published 1974.
  • Victor DeMunck (2006) “Romantic Love, Sex and Marriage Lithuania Style”. Journal of Baltic Studies, 37:4, 412-441, DOI: 10.1080/01629770608629622
  • Dalia Marcinkevičienė (dabartinė pavardė Leinartė) (2008/2009) „Romantinė meilė kaip (sovietinė) socialinė politika.“ COLLOQUIA 21
  • Artūras Tereškinas (2018) „Meilės pažadų simfonija.“ 15 min.
  • Anthony Giddens (1992) The Transformation of Intimacy: Sexuality, Love, and Eroticism in Modern Societies. Stanford University Press.

Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.