Esu Neringa Martinkėnaitė, keliautoja-mėgėja ir tinklaraščio „Kelionių atradimai“ autorė. Kelionė man – tai galimybė pamatyti, pažinti, išgirsti, išmokti, paliesti, patirti, paragauti, užuosti… Tai galimybė pasigrožėti rododendrais Himalajuose, apsilankyti indų vestuvėse, svečiuojantis pas vietinius Šri Lankoje paragauti ananaso su druska, atsibusti traukinyje, atvykusiame į Varanasį, užlipti ant niekada neištirpstančio ledyno Šveicarijoje, pasivaikščioti Meksikos takais, kuriuos kadaise išmynė majai, pasigėrėti Salvadoro gatvės menininkų darbais, pasiklausyti Iguasu krioklių šniokštimo, nufotografuoti auksinio rudens spalvas Apalačių kalnuose, pasmaguriauti Crème Brulee Nicos kavinukėje, palydėti saulę Omano dykumoje ir patirti daugybę kitų nepamirštamų akimirkų. Iš kelionės grįžtu tarsi kitokia – turtingesnė, praplėtusi akiratį. Įspūdžiai ir patirtys lieka visam gyvenimui. Norisi aplankyti kuo daugiau skirtingų šalių, todėl dar neteko į tą pačią vietą vykti du kartus. Pasaulis didelis ir įdomus, o mūsų laikas jame toks trumpas.

Keliauti pradėjau dar mokydamasi mokykloje, tuometiniame žurnale vaikams „Genys“ laimėjusi kelionę į Prahą. Per Velykų atostogas išsiruošiau ten su visai nepažįstamais žmonėmis. Kelionė praėjo šauniai ir įkvėpė aistrą pažinti pasaulį. Studijų metais keliavau su draugais, o dabar – su šeima.

Keliones planuojame savarankiškai. Perkame lėktuvo bilietus ir nuomojamės automobilį arba užsisakome šalies, į kurią keliaujame, agentūrų siūlomus turus. Tai priklauso nuo kainų ir šalies politikos. Indijoje ar Nepale turėti asmeninį vairuotoją nebrangu ir labai patogu, nes vairavimo sąlygos ten sudėtingos. Kinijoje užsieniečiams nuomotis automobilio negalima, reikia kiniškų teisių, o kai kur Europoje tikrai paprasta naudotis viešuoju transportu. Retkarčiais į išvykas Europoje važiuojame savo automobiliu.

Ypač mėgstu keliauti Azijoje. Ten ne tik mūsų akiai neįprasta gamta, bet ir daug stebinančių kultūrinių keistenybių. Pavyzdžiui, Kumarės, gyvosios deivės Nepale, išrinkimo tradicija. Įspūdį paliko ir tai, jog Tailando dvasių nameliuose, norint gražiai sutarti su vietinėmis dvasiomis, aukojama braškinė Fanta, nustebino ir grandinėmis prikaustytas medis Omane, kad jo nepagrobtų džinai.

Ekstremaliausia kelionė buvo į Kiniją – suplanavome per dvi savaites labai daug aplankyti, tačiau atstumai tarp lankytinų objektų pasirodė itin dideli. Teko pirkti vidinių skrydžių bei greitųjų traukinių bilietus, iš anksto rezervavuoti viešbučius. Žinojome, kad jei kažkur nespėsime, tolimesni planai gali sugriūti. Dabar linksma prisiminti, kaip radę Tunksi miestelio hieroglifą „Lonely Planet“ kelionių gide, ieškojome tokio pačio ant autobuso triaukštėje Šanchajaus autobusų stotyje, o keli paklausti darbuotojai rodė į skirtingas puses. Prisiminimuose išlikę kaip yrėmės pro žmonių minią Siano mieste, kad spėtume į greitąjį traukinį ar kaip nemokėdami kalbos bandėme ypač lėtai greitkeliu važiuojančią taksi vairuotoją, nesuprantančią angliškai, paskubinti į oro uostą.

Labai įsimintina ir iki šiol didžiausią nostalgiją kelianti kelionė – į Nepalą. Spalvinga kultūra ir snieguotos Himalajų kalnų viršūnės yra tokios nuostabios, kad jas norėtųsi dar kartą aplankyti ir pamatyti. Tiesa, kelionės į Himalajus metu ne tik visiškai nebuvo telefono ryšio, bet dažnai dingdavo ir elektra.

Kadangi dirbame Lietuvoje, keliaujame dažniausiai neilgai, kiek leidžia galimybės – savaitę ar dvi, kartą ar porą kartų per metus. Pernai rudenį su šeima turėjome neeilinę galimybę porą mėnesių praleisti rytinėje Jungtinių Amerikos Valstijų dalyje, iš jų mėnesį – sostinėje Vašingtone. Buvo smagu ilgesniam laikui apsistoti vienoje vietoje ir nuodugniau, niekur neskubant ištyrinėti vietas, kuriose gyvenome. Kiekvieną dieną aplankydavau vis naują Vašingtono muziejų, kurių dauguma šiame mieste yra nemokami ir tikrai verti dėmesio.

Dažnai kyla noras pasidomėti šalies, į kurią noriu vykti, arba jau aplankytos valstybės kultūra, papročiais, istorija. Aplankius kultūrine prasme spalvingesnę šalį, dažnai apie ją gimdavo straipsnis ir saugiai nuguldavo „dulkėti“ kompiuterio talpyklose. Tinklaraštį „Kelionių atradimai“ dar visai neseniai, keliaudama JAV, sukūriau tam, kad savo rašiniais apie aplankytas šalis, vietas, sutiktus žmones ir jų papročius galėčiau pasidalinti su tais, kam tai galėtų būti naudinga ar įdomu.

Dažniausiai į kelionę vežuosi ir knygą. Mėgstu tikras, ne elektronines knygas, tačiau jos bagaže užima daug vietos, todėl vežuosi tik vieną. Malonu radus laisvesnio laiko vakare šiek tiek paskaityti. Beje, yra šalių, kur viešbučiuose galima rasti mini knygynėlius. Smagu pavartyti lankomos šalies knygas, anglų kalba perskaityti įdomiausius straipsnius. Dažnai iš lankomų šalių oro uostų knygynų parsivežu knygų apie jų kultūrą ir gyvenimo būdą.

Labiausiai mėgstu skaityti knygas, aprašančias gyvenimą egzotiškose šalyse. Mėgstamų knygų turiu daug, pavyzdžiui, „Šantaramas“ apie egzotiškąją Indiją arba „Imperatorė Orchidėja“ – istorinis romanas apie gyvenimą Pekino Uždraustajame mieste, taip pat „Neturime ko pavydėti: Šiaurės Korėjos kasdienybė“ ir daugelis kitų.


Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.