Sociologijos skrynelė, tai rubrika atsiradusi covid-19 pandemijos ir karantino metu. Šį pavasarį Kauno apskrities viešoji  biblioteka savo lankytojams norėjo pasiūlyti labai daug įvairių paskaitų, tarp jų ir sociologinių bei antropologinių. Tačiau nenumatytos aplinkybės privertė planus gerokai pakoreguoti. Taigi gimė idėja sukurti rubriką Sociologinė skrynelė. Šiandien kviečiame praverti skrynelės duris ir paskaityti apie ekonominių savižudybių reiškinį. 

 

Sociologas Zigmundas Baumanas (2012) teigė, kad socialiai sukurtos problemos turi būti sprendžiamos socialiai. Tačiau mūsų individualistinėje visuomenėje sėkmės ir nesėkmės neretai yra privatizuojamos. Pastebima, kad sudėtingėjant visuomenei, socialinių reikalavimų sąrašas asmeniui taip pat sudėtingėja, ilgėja ir tampa vis sunkiau įgyvendinamas be socialiai palaikančių mechanizmų. O žmogui, kuris patiria nesėkmę ar suklysta, labai greitai klijuojamos nevykėlio, tinginio, neišmanėlio ar betikslio etiketės. Kai vyrauja ne palaikantys, o moralizuojantys, gėdos ir menkos savivertės jausmus auginantys socialiniai ryšiai, tampa sunku jautriau pažvelgti į žmogaus patiriamą socialinį skausmą ir jį suprasti santykyje su kitais žmonėmis ir socialinėmis struktūromis. Galbūt dėl to psichologinių sveikatos sutrikimų ar savižudybių akivaizdoje šie socialiniai reiškiniai kartais lieka užkulisiuose ar paribiuose, tarsi būtų nereikšmingos dekoracijos, nors jie gali būti itin reikšmingi psichologinės sveikatos prastėjimo ar net savižudybės katalizatoriai.  

Pastaraisiais dešimtmečiais stebima tendencija, kai išsivysčiusio ar sparčiai besivystančio kapitalizmo šalyse daugėja ekonominių savižudybių (JAV (Tiesman ir kiti, 2015), Australija (Routley, Ozanne-Smith,  2012), Prancūzija, Japonija, Kinija (Chan, Ngai 2010), Indija (Dongre, Deshmukh 2011.), kylančių dėl socialiai nesaugių, nestabilių darbo santykių plėtros, persidirbimo, vartotojiškos visuomenės auginamų lūkesčių ir nepakankamų galimybių juos įgyvendinti, vis mažėjančios integracijos į darbo kolektyvus, augančio „dirbančių vargšų“ skaičiaus. Akademiniame pasaulyje atsiranda vis daugiau tyrėjų ir literatūros,  analizuojančios prekarizuoto (nesaugaus, nestabilaus, be socialinių garantijų) darbo įtaką žmonių psichinei ir fizinei sveikatai. Mokslininkas Fernando Garcia Benavides su kolegomis (2000) ištyrė, kad terminuotas ar laikinas darbas koreliuoja su didesniu nepasitenkinimu savo darbu bei intensyvesniu kasdieniu stresu. Kiti mokslininkai (Marianna Virtanen ir kiti 2005, Amélie Quesnel-Vallee ir kiti 2010) pastebėjo, kad pagal laikinojo darbo, terminuotas, projektines sutartis dirbantys žmonės dažniau serga psichologinėmis ligomis ir sunkiomis depresijos formomis nei turintys nuolatinį darbą. Panašių atradimų padarė mokslininkai Elene Cottini ir Claudio Lucifora (2010). Išanalizavę tris Europos darbo sąlygų (angl. European Working Condition Survey) tyrimo bangas, jie nustatė, kad darbo charakteristikos sąlygoja psichinę sveikatą – darbas kintančiais grafikais, intensyvus darbas, didžiulė užduočių įvairovė ir kompleksiškumas, smarkiai suvaržyta autonomija darbe didina tikimybę susirgti psichinėmis ligomis. Kiti mokslininkai (Mouer, Kawanishi 2005; Standing 2011, Waters 2017) mano, kad dėl žmonių nesaugumą, pažeidžiamumą ir nestabilumą skatinančių darbo rinkos ir užimtumo organizavimo pokyčių auga psichologinių sutrikimų, nerimo ar depresijos mastai, didėja vienatvė, prastėja tarpusavio santykiai, dažnėja ekonominių savižudybių atvejų.

Itin išsamiai socialines savižudybės priežastis aprašė sociologijos tėvu pramintas Emilis Durkheimas (2002). Nors praėjo jau daugiau kaip 100 metų, jo mintys išlieka aktualios ir dabar. Tai verčia manyti, kad visuomenės forma keičiasi sparčiau negu turinys. Durkheimas bandė parodyti, kad savižudybė yra socialinis reiškinys, todėl ją reikia tirti sociologiškai. Jis skyrė 4 savižudybės tipus: egoistinį, altruistinį, anominį ir fatalistinį. Į egoistinę savižudybę linkę visuomenės nariai yra mažai integruoti į kokią nors socialinę grupę, praradę stiprias sąsajas su visomis tradicinėmis institucijomis – šeima, religija, darbu. Durkheimo manymu, individualizmas išlaisvina žmones iš tradicinių vaidmenų ir elgesio apribojimų, tačiau įkalina vienišumo ir nepasitenkinimo būsenoje. Anominė savižudybė, kaip ir egoistinė, yra modernios visuomenės reiškinys, siejamas su normų ir bendrų moralinių orientyrų praradimu. Anot Durkheimo, moderniose visuomenėse gyvenimą vis mažiau reguliuoja papročiai, todėl žmogus ima  sunkiau susivokti pasaulyje, kuriame nebeveikia konkrečios moralinės taisyklės, padedančios atskirti, koks elgesys ya priimtinas, o koks ne. Čia Durkheimui antrina ir šiuolaikinis sociologas Anthony Giddensas (2002, 19) teigdamas, kad „vėlyvosios modernybės sąlygomis milžiniška psichikos problema tampa asmeninio beprasmiškumo jausmas – jausmas, kad gyvenimas negali pasiūlyti nieko vertinga. „Egzistencinė izoliacija“ yra ne tiek individų atskyrimas vieni nuo kitų, kiek atskyrimas nuo moralės šaltinių, būtinų norint gyventi visavertį ir teikiantį pasitenkinimą gyvenimą. „Autentiškumas“ tampa tiek svarbiausia vertybe, tiek ir asmens saviraiškos pagrindu, bet jis nėra susijęs su moraliniu brendimu“. Altruistinė savižudybė būdinga tradicinėms visuomenėms, kuriose žudomasi ne dėl totalaus susitapatinimo su grupe ar papročiais. Moderniose visuomenėse tokios savižudybės būdingos kariams, sektų ar teroristinių grupuočių nariams. Galiausiai fatalinę savižudybę Durkheimas sieja su patiriamu materialiniu ir moraliniu despotizmu. Į ją gali būti linkę asmenys, kuriems atrodo, kad jų gyvenimas priklauso ne jiems ir yra labai stipriai kontroliuojamas, o pats asmuo neturi jokių galimybių pakeisti savo likimą. Tokių savižudybių pavyzdžių galima rasti stipriose patriarchalinėse, autokratinėse ar totalitarinėse struktūrose, kuriose savižudybė reiškiasi kaip pabėgimas nuo besąlygiškos priklausomybės ir bejėgystė keisti situaciją.

Šiuolaikinėse visuomenėse būtų gana sudėtinga išskirti grynuosius durkheimiškus savižudybių tipus, tačiau tyrinėdami dabartinį pasaulį greičiausiai galėtume kalbėti apie susipinančius tipus, pavyzdžiui, egoistinę-anominę savižudybę, kai vienu metu žmogus patiria abiem būdingas aplinkybes – individualizmą, vienišumą, bejėgystę, konkurenciją, lūkesčių ir galimybių neatitikimą, normų ir bendruomeniškumo stoką. Kita vertus, dabartinėje  visuomenėje galima aptikti nemažai fatalinės savižudybės formų, kai žmogus patenka į tokias sąlygas, iš kurių negali išsivaduoti, praranda savo gyvenimo kontrolę. Tokių sąlygų pavyzdžiais gali būti dvigubos rinkos spąstai, modernios vergovės situacijos, įkalinimas be kaltės, išnaudojimas šeimoje ar darbe, skolos, viešas „linčo“ teismas, patiriamas smurtas, pagalbos stoka, patyčios mokykloje ar mobingas darbe, alinantys politiniai sprendimai, karas ar epidemija, tarkim, COVID-19 ir iš jos išplaukiančios įvairios socialinės pasekmės.

Leed universiteto mokslininkė Sarah Waters tyrinėja ekonominės savižudybės reiškinį, kuris yra būdingas žmonėms, pakliuvusiems į alinančio užimtumo spąstus, ir galėtų būti artimas minėtam fataliniam Durkheimo savižudybės tipui. Autorė savo straipsnyje „Suicide voices: testimonies of trauma in the French workplace“ (2017) analizuoja Prancūzijoje 2005–2015 m. kilusią savižudybių bangą, kuri palietė tokias megakompanijas kaip „Telekomas“ (nuo 2013 m. vadinama „Orange“), mašinų gamybos kompaniją „Renault“ ir „Peugeot“, Prancūzijos paštą, elektros ir dujų tiekėjus, bankus, prekybos centrus, policiją. Waters (2017) pastebi, kad, nepaisant didėjančio supratimo, kad užimtumas ir su juo susijusi patirtis gali būti savižudybių rizikos faktorius, vis dar labai trūksta duomenų, leidžiančių geriau suprasti šį reiškinį. Tokie tyrimai nėra išplėtoti, siekiant išsaugoti valstybės ar tam tikrų kompanijų reputaciją. Vis dėlto ekonomines savižudybes tyrinėjantys mokslininkai ir visuomenės veikėjai mano, kad užimtumą ir su juo susijusią patirtį reikia aktyviau tyrinėti savižudybių reiškinio kontekste. Pavyzdžiui, Prancūzijos nacionalinio savižudybių prevencijos susivienijimo prezidentas Michel Debout spėja, kad šalyje kasmet apie 6 500 savižudybių atvejų yra tiesiogiai ar dalinai susiję su darbine patirtimi (Waters, 2017), o tai ne tik labai dideli statististiniai skaičiai, bet ir skaudžios asmeninės tragedijos paliečiančios kur kas didesnę žmonių (pvz. artimųjų) dalį, nei rodo numanomi duomenys. Taigi galima teigti, jog  ekonominių savižudybių problemos mastas yra itin didelis ir reikalauja akylaus mokslininkų ir visuomenininkų dėmesio.

Ekonominės savižudybės tradiciškai siejamos su iškritimu iš darbo rinkos ir prarandamais socialiniais saitais. Tačiau S. Waters  mano, kad šiandien toks ekonominės savižudybės supratimas yra per siauras, nes neapima atvejų, kai savižudybės įgyvendinamos būtent dėl buvimo darbo rinkoje. Ji ir kiti mokslininkai (David Stuckler, Sanjay Basu (2013), Saskia Sassen (2014), Henry Giroux, Brad Evans (2015)) augantį ekonominių savižudybių skaičių sieja su darbo rinkoje dominuojančiomis neoliberalizmo idėjomis ir smarkiai pakitusia darbo aplinka, kuri įstumia darbuotojus į nesaugias, nestabilias ir neprognozuojamas aplinkybes. Siekiant efektyvumo, optimizavimo, kaštų mažinimo, darbuotojams nuolat didinami reikalavimai, o tai dažnu atveju yra daroma psichologinio smurto, spaudimo, menkinimo, aršios konkurencijos, technologinės kontrolės ar perteklinės biurokratijos būdais. Visos anksčiau minėtos įmonės („Telekomas“, „Renault“, „Peugeot“, Prancūzijos valstybinės institucijos) savižudybių epidemijos laikotarpiu keitėsi, nuo tradicinių (konservatyvių) valdymo formų pereidamos prie neoliberalių. Tuo laikotarpiu darbuotojas buvo laikomas vis didėjančių planų įgyvendinimo priemone arba instrumentu, arba veiksniu, kurį reikia pašalinti. Pavyzdžiui, 2005–2008 m. Prancūzijos „Telekomas“ sukūrė strateginį planą NEXT, kurio tikslas buvo per 2 metus  atleisti 22 tūkstančius darbuotojų, o „Renault“  2009 m. suplanavo per 4 metus pagaminti 800 000 automobilių ir sukurti 21–ą naują automobilio modelį, neįdarbinant papildomų darbuotojų (Waters, 2017).

Taigi, kalbant Durkheimo vartojama suicidinių srovių terminologija, galima daryti prielaidą, kad Prancūzijoje savižudybių epidemijos  atvejai nebuvo pavienių atsitiktinių atvejų grandinė, bet socialinis produktas, kai darbo rinka buvo stipriai reorganizuojama ir adaptuojama neoliberalistinėms idėjoms. Dalis žmonių šios agresyvios reorganizacijos sąlygų tiesiog neatlaikė. S. Water tyrinėjo 2005–2015 m. įvykdytų 23 savižudybių atvejus trijose Prancūzijos kompanijose – „Telekome“, „Renault“ ir Pašte (manoma, kad per visą tiriamąjį laikotarpį šiose kompanijose nusižudė 294 žmonės). Jos tyrimų objektas buvo nusižudžiusių žmonių palikti atsisveikinimo laiškai ir įrašai, kolegų ir šeimų liudijimai. Pasak tyrimo autorės, galima išskirti 5 pagrindines priežastis, dėl kurių minėtų kompanijų ir įmonių darbuotojai nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Pirmoji priežastis – chaotiška restruktūrizacija, ypač skaudžiai palietusi aukštesnės kvalifikacijos, vyresnius asmenis, kurie iš aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų buvo masiškai perkeliami į skambučių centrus. Antroji priežastis – darbo intensyvinimas nuolat didinant planus ir rodiklius. Tokia darbų intensyvinimo tendencija yra būdinga ir šiuolaikiniam darbo organizavimui privačiame ir viešajame sektoriuose vis labiau įsivyraujant optimizacijos, efektyvumo, kiekybinių rodiklių ir darbo monitoringo tendencijoms. Trečioji priežastis – nestabilumas, paprastai reiškęsis sparčia darbo sąlygų kaita – dažnu darbo vietos keitimu (pvz., darbuotojai perkeliami iš vieno miesto ar šalies į kitą neatsižvelgiant į jų šeimyninius poreikius ir galimybes), sistemingu terminų trumpinimu, atlygio korekcijomis, darbo funkcijų keitimu (dažniausiai praplėtimu). Kaip vieną iš esminių psichologinių veiksnių Waters nurodo aktyviai naudojamas vadybos patyčias. Šios patyčios ypač paplito „Telekome“ etatų mažinimo laikotarpiu, kai susiformavo praktika, paremta mobingu ir psichologiniu spaudimu, naudojamu verčiant darbuotojus išeiti iš darbo. Galiausiai itin svarbus darbuotojų pažeidžiamumą didinantis veiksnys – girdimumo trūkumas (angl. Lack of voice). Jis siejamas su profesinių sąjungų silpnėjimu ir darbuotojų teisių atstovavimo menkimu. Visose trijose tiriamose kompanijose profesinės sąjungos buvo marginalizuojamos, joms priklausantys žmonės patyrė diskriminaciją ir menkinimą, o profesinės sąjungos buvo apibūdinamos kaip pasenusios, konservatyvios ir nebeatitinkančios lanksčios ekonomikos poreikių. Savižudybės šių minėtų veiksnių  kontekste tapo tarsi  protesto balsas, nes kitokios pasipriešinimo formos žmonėms atrodė neprieinamos.  S. Waters studija rodo, kad darbo rinkos pokyčiai, beribis orientavimasis į kiekybinius pasiekimus ir naudą gali labai neigiamai veikti žmonių gyvenimo kokybę ir sukelti didelių socialinių kančių. Visgi reikia pripažinti, kad ekonominės savižudybės nėra išskirtinai Prancūzijai būdinga tendencija, ji apima visą pasaulinę rinką ir joje dalyvaujančius žmones.

2014 m. grupė JAV mokslininkų: Hope M. Tiesman, Srinivas Konda, Dan Hartley, Cammie Chaumont  Menéndez, Marilyn Ridenours, Scott Hendricks, nagrinėjo savižudybių dinamiką 2003–2010 m. Jie pastebėjo, kad iki 2007 m. savižudybių, susijusių su darbine veikla, mažėjo, tačiau vėliau jų ėmė daugėti, ir tokia tendencija išsilaikė visą tiriamąjį laikotarpį.  Pasak tyrėjų, daugiausia ekonominių savižudybių įvyko tarp 65-74 metų amžiaus vyrų, dirbančių socialinėse tarnybose, žemės ūkyje ir kitose didelės profesinės rizikos srityse. Pagrindinės jų savižudybių priežastys buvo stresas ir įtampa darbe, išnykusios ribos tarp darbo ir namų, vienišumas ir izoliacija, pamaininis darbas (pastebėta, kad policininkai, dirbantys naktinėse pamainose, labiau linkę į savižudybes) ir kitos psichosocialinės ar medicininės priežastys. Tyrėjų manymu, prevencinės savižudybių programos turėtų būti diegiamos darbo vietose, ypač daug dėmesio skiriant aukštos savižudybių rizikos profesijų atstovams – policininkams, gaisrininkams, medikams, žemės ūkio darbuotojams ir kt.

Kitas pavyzdys nukelia į Kinijos „Foxconn“ (Fushikang) įmonę, kurioje 2010 m. pirmaisiais mėnesiais nusižudė 14 jaunų (17–25 metų amžiaus) darbuotojų. Anot šį atvejį tyrinėjusių ir plačiau aprašiusių  mokslininkų Jenny Chan ir Pun Ngai (2010), jis atspindi bendrą naujos kartos kinų imigrantų[1] situaciją pasaulinės rinkos paliestoje Kinijoje. Savižudybė tampa viena iš drastiškiausių protesto formų, kuria šie darbuotojai siekia atgauti prarastą orumą ir apginti savo teises. Būdami itin pažeidžiami, jie yra išnaudojami ir paliekami be išeities, todėl kritiniais atvejais pasirenka savižudybę, kaip būdą išeiti iš beviltiškos padėties. Chan ir Pun teigia, kad „Foxconn“ kompanija įkūnija besiformuojančią militaristinę korporacinę kultūrą globalios rinkos galios kontekste, kai prievarta, pažeminimas, teisių suvaržymas, nuolatinis psichologinis spaudimas ir aukščiausio lygmens eksploatacija tampa norminiu elgesiu, ypač tada, kai dirbantysis yra imigrantas iš kaimiškos vietovės – be galios, paramos, teisių ir galimybių jas gauti.

Panašus tyrimas buvo atliktas ir Lietuvoje; jis aprašytas 2017 m. Said Dadašvil disertacijoje „Mėginusių nusižudyti savižudybės proceso patirtis.“ Autorius apklausė 21 mėginusį nusižudyti asmenį, siekdamas išsiaiškinti jų savižudybės proceso patirtis. Pasak Dadašvil, tikėtina, kad didesnį polinkį į savižudybes gali kelti tokie ilgalaikiai veiksniai kaip gausi potencialiai traumuojanti patirtis, žmonių asmeninės savybės (savęs nuvertinimas, dideli lūkesčiai, uždaras būdas), prastesni problemų sprendimo įgūdžiai. Tarp informantų paminėtų trumpalaikių stresinių faktorių dominavo neigiama patirtis, susijusi su pagrindine veikla (darbu ar mokslu). Su darbo ar mokslo veikla dažniausiai siejami tokie sunkumai kaip didelis krūvis; negalėjimas atlikti pagrindinės veiklos; didelė įtampa; nepakankamas uždarbis, neleidžiantis patenkinti socialinių ar fiziologinių poreikių ir planuoti ateitį.

Kaip ir Waters, Dadašvil įžvelgia skirtumus tarp tradiciškai dominuojančio požiūrio į savižudybę ir ryškėjančių naujų tendencijų šį reiškinį plačiau analizuoti ekonominių santykių kontekste.  Anot Dadašvil, „trigubai ryškesnė jo tyrimo dalyvių problema buvo per didelis užimtumas ir tenkantis krūvis, siekiant finansinio saugumo (aut. pastaba – o ne bedarbystė ar užimtumo stoka, kaip įprasta manyti ekonominių savižudybių tyrimų kontekste). Tikėtina, jog visuomenės lūkesčių nepateisinanti Lietuvos ekonominė situacija gali būti specifiškas mūsų kultūrai suicidinės rizikos veiksnys, prisidedantis prie poreikio pernelyg dideliam užimtumui (Dadašvil 2017, 91 psl.). Panašiai samprotauja ir Sarah Waters (2017); ji teigia, kad tyrinėjant ekonominių savižudybių procesus būtina praplėsti požiūrį ir darbo santykius ir su jais išgyvenamas patirtis įtraukti į tokio pobūdžio tyrimus. Itin svarbu pabrėžti, kad dalyvavimas darbo rinkoje gali turėti ir teigiamų, ir neigiamų padarinių, priklausomai nuo užimtumo organizavimo formų, darbo pobūdžio ir grafikų, santykių darbe, uždarbio ir žmogaus galimybių keisti susiklosčiusią situaciją. O problemas kylančias dėl socialinių veiksnių, kaip teigė Zigmundas Baumanas, pirmiausia reikėtų spręsti ieškant socialiai veikiančių išeičių – mažinant, naikinant  ar keičiant suicidinėms srovėms priskiriamas socialines praktikas. Sprendžiant opias sistemines socialines problemas individualizuota pagalba, tokia kaip psichoterapija, meditacija, psichologų konsultacijos, gali būti pagalbinės priemonės, bet ne vienintelės.

[1] Imigrantai šiame kontekste suprantami kaip asmenys atvykę iš kaimiškų vietovių į urbanizuotas (angl. rural immigrants). Tipiškų imigrantų paveikslas   yra jauni nevedę vyrai (jų yra 65 proc.), uždirbantys 47 proc. mažiau nei miesto rezidentai, turintys finansinių, socialinių problemų, dažniausiai dirbantys gamybos ir paslaugų srityse, net trečdalis turintys aukštąjį išsilavinimą, dėl to palaikantys ganėtinai aukštus gyvenimo kokybės ir karjeros lūkesčius bei gerai suvokiantys teises ir lygias galimybes, kurios praktiniame gyvenime tampa neįgyvendinamos. Tokiems darbuotojams yra sunkai prieinamos socialinės garantijos ir paslaugos (tik 34 proc. prieinama medicininė pagalba, 21 proc. prieinamos pensijos, 8 proc. išeitinės pašalpos  nedarbingumo atveju), nes jie nėra atpažįstami, kaip rezidentai, nepaisant to, kad gyvena ir dirba mieste (Chan, Pun 2010).

Tekstą parengė Ieva Dryžaitė

Literatūra:

  • Bauman, Z. 2012. Liquid modernity. Cambridge: Polity Press.
  • Benavides, F.G., J. Benach, A. Diez-Roux, and C. Roman. 2000. „How do types of employment relate to health indicators?“ Findings from the Second European Survey on Working Conditions, Journal of Epidemiology and Community Health, 54, 494-501.
  • Broughton A, Green M, Rickard C, Swift S, Eichhorst W, Tobsch V, Magda I, Lewandowski P, Keister R, Jonaviciene D, Ramos Martin N E, Valsamis D, Tros F. 2016. „Precarious Employment in Europe: Patterns Trends and Policy Strategies.“ Europos Parlamentas.
  • Chan, J., Pun, N. 2010. „Suicide as Protest for the New Generation of Chinese Migrant Workers: Foxconn, Global Capital, and the State.“ The Asia-Pacific Journal, 37-2-10, September 13.
  • Chang, S.S., Stuckler, D., Yip, P., Gunnell, D. “Impact of 2008 global economic crisis on suicide: time trend study in 54 countries.” BMJ. 2012; 347:1–15.
  • Cottini, E., Lucifora, C., 2010. „Mental Health and Working Conditions in European Countries.“ Cornell University ILR Review, Special Issue on Job Quality, p. 66.
  • Dadašvil, S. 2017. Disertacija Mėginusių nusižudyti savižudybės proceso patirtis. Vilniaus Universitetas.
  • Dongre, A. R.,  Deshmukh, P. R. 2012. „Farmers’ suicides in the Vidarbha region of Maharashtra, India: a qualitative exploration of their causes.“ Journal of Injury and Violence Research, 4(1), 2–6.
  • Durkheim, É. 2002. Savižudybė: sociologinis etiudas. Vilnius: Pradai.
  • Giroux, H.A., Evans, B. 2015. Disposable futures. The seduction of violence in the age of spectacle. City Lights Publishers
  • Moscone, F.,  Tosetti, E., Vittadini, G.  2015. „The Impact of Precarious Employment on Mental Health: the Case of Italy". MPRA Paper 61405, University Library of Munich, Germany.
  • Mouer, R., Kawanishi, H. 2005. A Sociology of Work in Japan. Cambridge, UK: Cambridge University Press
  • Quesnel-Vallee, A., De Haney, S., Ciampi, A., 2010. „Temporary work and depressive symptoms: a propensity score analysis.“ Soc. Sci. Med. 70, 1982e1987.
  • Routley, V.,  Ozanne-Smith, J. 2012. „Work-related suicide in Victoria, Australia: A broad perspective.“ International Journal of Injury Control and Safety Promotion., 19(2), 131 - 134. 
  • Sassen, S. 2014. Expulsions. Brutality and complexity in the global economy. Cambridge, MA and London: Harvard University Press.
  • Standing, G. 2011. The Precariat: the New Dangerous Class. London: Bloomsbury Academic.
  • Stuckler, D., Basu, S. 2013. The body economic. Why Austerity kills. New York: Basic Books
  • Tiesman, H. M., Konda, S., Hartley, D., Chaumont Menéndez, C., Ridenour, M.,  Hendricks, S. 2015. „Suicide in U.S. Workplaces, 2003–2010: A Comparison With Non-Workplace Suicides.“ American Journal of Preventive Medicine, 48(6), 674–682.
  • Virtanen, M., Kivimaki, M., Joensuu, M., Virtanen, P., Elovainio, M., Vahtera, J., 2005. „Temporary employment and health: a review.“ Int. J. Epidemiol. 34, 610e622.
  • Waters, S. 2017. „Suicide voices: testimonies of trauma in the French workplace.“ Medical Humanities 43:24-29.

Iliustracija: Rostyslav Savchyn / Unplash nuotr. 


Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.