Kodėl nusprendėte tapti ilgų nuotolių bėgiku?

Kažkada labai seniai kilo mintis perbėgti žemynus. Ėmiau domėtis, skaičiuoti, kiek kilometrų reikėtų įveikti kasdien. Pradėjau nuo trijų kilometrų. Praėjo nemažai laiko, kol galėjau nubėgti šį atstumą. Tada ir supratau, kad žemynus perbėgčiau per vienus metus. Metai – ilgas laikotarpis, per juos galiu neatpažįstamai pasikeisti, taip pat gali pasikeisti ir mano artimiausia aplinka – žmona, vaikai, draugai...

Jūsų sąraše – daugybė įspūdingų bėgimų. Kuris jums buvo pats įsimintiniausias?

Visi bėgimai – įsimintini, nes padėjo atversti naują gyvenimo lapą, artino prie norimo tikslo. Vieno išskirti neįmanoma.

 

Radau informacijos, jog dalyvavote savasties peržengimo varžybose Niujorke. Galbūt galėtumėte apie tai papasakoti plačiau?

Taip, dalyvavau. Po 2014 metų bėgimo Los Andželas–Niujorkas planavau pailsėti ir pasiruošti 2017–2018 metų bėgimui. Todėl pamaniau, kad 2015 metų ankstyvą pavasarį turėjęs vykti Self-Transcendence dešimties parų bėgimas Niujorke – tinkamiausias pasirinkimas prieš No Finish Line aštuonių parų bėgimą Monake metų pabaigoje. 2016 metais vėl grįžau į Niujorką, 2017 metais bėgau Vengrijoje. Įveikti save ir varžovus padėjo draugai, kurie visada buvo šalia ir palaikė mane. Visose minėtose varžybose bėgama ratu vieną mylią, t. y. daugiau nei pusantro kilometro. Jeigu gerai prisimenu, Monake ratas buvo kiek trumpesnis.

Nubėgate išties neįtikėtinus atstumus. Kaip ugdote valią ir ištvermę, padedančių pasiekti norimų rezultatų?

Kiekvieną dieną treniruoju savo kūną. Tam reikia nemažai laiko, bet man patinka būti gamtoje. Aš savęs labai stipriai nespaudžiu, svarbiausia išeiti iš namų ir po truputį judinti kojytes, kad nenukristum ant nosytės. Bėgimas nėra labai sudėtingas užsiėmimas. Svarbiausia, kad jis patiktų. Po bėgimo turi jaustis stipresnis, labiau pasitikintis savimi, o ne atvirkščiai. Tada nereikia jokių papildomų priemonių, pavyzdžiui, motyvacijos. Mėgstamai veiklai motyvacijos nereikia, tiesiog mėgaujiesi tuo, ką darai, neskaičiuodamas laiko. Kuo daugiau laiko skiri savo mėgstamai veiklai, tuo geresnių rezultatų pasieki.

Ar bėgimas – vienas iš keliavimo būdų?

Taip. Lėčiau judėdamas gali daugiau pamatyti. Bėgdamas pamiške gali pamatyti augantį grybą, žydinčią gėlytę. Pasirinkęs kitą keliavimo būdą, to gali nepastebėti, greitis mus žudo. Kartais matau bėgančius žmones su ausinukais, išsprogusiomis akimis. O mes turime savo ritmo mušėją – širdį, kuri mums leidžia keliauti bet kur ir bet kada.

Į kokią aplankytą vietą norėtumėte sugrįžti dar kartą ir kodėl?

Labai sunku atsakyti, man daug kas patinka. Bet norėčiau grįžti ten, kur sutikau linksmą kompaniją, vadinasi, tektų viską kartoti iš naujo.

Jūsų oficialiame puslapyje mačiau daugybę įvairių žemėlapių su bėgimo maršrutais. Kiek laiko juos planuojate ir į kokius veiksnius atsižvelgiate?

Pirmiausia įvertinu savo fizinį pasiruošimą. Maršrutas gal ir įdomus, patinka, bet visada klausiu savęs, ar jį įveiksiu su šypsena veide. Paskui tyrinėju planuojamo maršruto reljefą (tiesa, jis visur labai vienodas, dievulis neturėjo daug laiko...). Ir galiausiai oro sąlygos. Joms pasiruošti reikia daugiausia laiko. Teko bėgti ir svilinant penkiasdešimt vieno laipsnio karščiui, ir spiginant dešimties laipsnių šalčiui. Tikriausiai manote, kad lengviau bėgti, kai karšta? Taip ir yra, nes ruoštis tokiam bėgimui daug lengviau, įdomiau ir pigiau. Tiesiog pakanka karštą dieną ilgiau pagulėti paplūdimyje ir nesimaudyti. Paskui lengva dešimties kilometrų treniruotė ir vėl kelios valandos paplūdimyje. Prireikia 2–3  metų, kad kūnas taptų atsparesnis karščiui. Su šalčiu šiek tiek sunkiau, reikia geros aprangos, kad bėgdamas nesuprakaituotum, nes sustojęs persirengti gali sušalti. Džiovinti drabužius šiltame automobilyje taip pat nėra patogu, nes sėdant į jį reikia būtinai persirengti. Planavimas paprastas – paskaičiuoju, kiek turiu laiko, kiek kilometrų galiu įveikti, kiek tai kainuos ir kiek reikia komandos narių. Man svarbiau ne saulės padėtis danguje ar vėjo kryptis, bet metų laikas ir vieta, kur bėgsiu. Ypač patinka vasara, vengiu liūčių sezonų.

Su kokiais įdomiais žmonėmis ir kokiomis aplinkybėmis jums teko susipažinti bėgimo varžybose?

Sutikau nemažai įdomių žmonių, jų visų neišvardysiu. Kiekviena nauja pažintis leido geriau pažinti save. Dažnai girdžiu sakant, kad draugą pažinsi kelionėje ar bėdoje. Man pasisekė – su žmonėmis, kuriuos sutikau bėgdamas, jau daugelį metų gražiai draugauju.

Ar skaitote knygas?

Taip, skaitau. Man patinka istoriniai romanai. Artimiausiu laiku skaitysiu Kristinos Sabaliauskaitės knygą „Petro imperatorė“.

Ar knygos jus kaip nors motyvuoja ar įkvepia?

Žinodamas kraštų, per kuriuos bėgu, istoriją, lengviau užmezgu naujas pažintis ir pradedu pokalbius. Kartai neužtenka vieno sąlyčio taško – bėgimo, reikia ko nors daugiau, kad atsirastų artumo jausmas.

Kokią knygą labiausiai įsiminėte?

Tokios neturiu. Skaitydamas knygą antrą ar trečią kartą, vis randu joje ko nors naujo, nes laikas mus keičia, tik ne visada į gerą. 

Pamatėte daug pasaulio, išplėtėte akiratį. Pasidalykite savo įžvalgomis apie gyvenimą, kas jums atrodo tikra ir svarbu?

Tiesa labai paprasta – jeigu tau nepatinka ši diena, rytoj gali ją pakeisti. Niekada nesigailiu dėl padaryto sprendimo, jeigu jis man nepatinka, judu toliau, kol pasiekiu norimą „rezultatą". Mums paprastai trūksta to, ko neturime, o ką turime – nevertiname. Žmogus gyvena, kol nepraranda smalsumo. Smalsumas – amžinas variklis.


Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.