Karolina Dabašinskaitė. Esu užkietėjusi kelionių mylėtoja ir tinklaraštininkė. Keliauju nuo mažumės, iš pradžių keliavau su šeima, vėliau viena, o dabar keliauju su draugu. Iš viso aplankiau 61 pasaulio valstybę.

Maždaug prieš pusantrų metų susikroviau kuprinę ir išvažiavau su bilietu į vieną pusę. Manau, kad esu lėta keliautoja, todėl per tuos pusantrų metų aplankiau ne itin daug šalių, palyginus su kitais panašiais keliautojais. Mėgstu pasinerti į vietinį gyvenimą, niekur neskubėti, todėl paprastai stengiuosi praleisti nors kelis mėnesius kiekvienoje šalyje, jeigu tik įmanoma.

 

Įsimintiniausia kelionė

Didžiąją kelionę pradėjau Tailande, paskui gyvenau atokiame Pietų Laoso kaime, vėliau persikėliau į ledo šalimi vadinamą Grenlandiją, tuomet sekė trumpa pažintis su Turkija, o viską vainikavo beveik trijų savaičių atostogos Kinijoje. Dar svečiavausi Airijoje, Slovakijoje, Rumunijoje ir Italijoje, o šią žiemą praleidau Filipinuose. Gaila, bet nuo kovo pradžios kelionę ir vykdomus projektus teko sustabdyti dėl siautėjančio viruso. Šiuo metu gyvenu Airijos sostinėje  Dubline. Kadangi neaišku, kada vėl bus galima keliauti, žadu čia įsikurti ilgėliau.

Turbūt įsimintiniausia kelionė buvo ta, kuri truko 1,5 metų, bet labiausiai norėčiau išskirti gyvenimą Pietų Laose, atokiame Ban Hang Khone kaime, Don Khone saloje, ant Mekongo upės kranto. Ši patirtis buvo unikali ir geriausiai įsiminė, nes buvau priversta 100%  išlipti iš savo komforto zonos, daugybę kartų nugalėti save, susidurti su didžiausiomis fobijomis, išmokti naujų dalykų ir galėjau artimai pažinti laosiečių gyvenimo būdą ir tradicijas.

Šešis mėnesius praleidome kaime, kuriame gyvena vos 200 žmonių ir kurį valdo trys šefai, be kurių žinios niekas nevyksta.

Turistų užsukdavo vos keletas, ir mes visus tuos mėnesius buvome apsupti angliškai visiškai nekalbančių vietinių žmonių, todėl teko mokytis vietinės kalbos. Tiesa, elektra Ban Hang Khone kaime buvo įvesta vos prieš aštuonerius metus,  tad dažni jos dingimai, trunkantys nuo kelių valandų iki keliolikos dienų, tapo norma. Į namo vidų per tarpus sienoje užsukantys katinai, driežai ir delno dydžio vorai tapo nuolatiniais kambariokais, o varlės duše ir tualete – geriausiomis kompanionėmis. Nuodingiausių pasaulio gyvačių sutikdavome dažniau negu kaimynus, todėl teko priprasti visuomet žiūrėti po kojomis. Be to,  mūsų saloje nebuvo banko, vaistinių ir gydytojų, todėl pasijutusi blogai dažnai mintyse kraudavau lagaminą į Tailandą. O naktimis girdimi „nedideli“ pasišaudymai kitoje Mekongo upės pusėje esančioje Kambodžoje kartais neleisdavo užmigti...

Tai tik keli iššūkiai iš šimto kitų, su kuriais kiekvieną dieną teko susidurti, bet mes buvome pasiryžę su jais susigyventi ir daryti tai, ko atvažiavome – mokyti gyventojus anglų kalbos pradmenų, švaros, organizuoti šiukšlių rinkimo talkas ir padėti vietiniams įkurti ekoturizmo agentūrą.

Šis kelionės etapas man ypač patiko, nes teko pažinti save iš įvairiausių pusių ir daryti dalykus, kurių niekada negalėjau arba nedrįsau daryti.

Kodėl keliauju?

Visuomet sakiau, kad kelionės gali išmokyti daugiau negu keturios mokyklos sienos ir parodyti daugiau negu dokumentikos laida. Kelionės man – tarsi gyvenimiškų pamokų vadovėlis, nes aš – lyg pradinių klasių mokinė, o pasaulis – mano mokytojas. Tik pažymių mano mokytojas nerašo. Jis kelia klausimus apie mane pačią ir gyvenimą, verčia pažvelgti į save iš šono, leidžia pažinti pasaulį ir įsigilinti į pagrindines problemas.

Keliauju, nes noriu ir toliau skaityti gyvenimo vadovėlį, padedantį atrasti save ir augti kaip žmogui. Be to, tikiu, kad turiu išmokti dar labai daug vertingų pamokų; tik tada drąsiai pasakysiu, kad padariau viską, ką galėjau.

Keliaudama jaučiuosi laisva. Visuomet svajojau daryti tai, ką man kužda širdis, o ji kužda, jog tik keliaudama galiu išpildyti vieną didžiausių savo svajonių, kad ir kokia beprotiška ji atrodo kitiems.

Kaip kilo tinklaraščio idėja?

Dar paauglystėje supratau, kad man patinka rašyti, nes galiu laisvai reikšti emocijas, užrašyti prisiminus, mintis ir išgyvenimus. Todėl tinklaraštį kuriu seniai, bet intensyviai rašyti pradėjau prieš aštuonerius metus, kai išvykau savanoriauti į Tanzaniją. Tuomet mano močiutės labai baiminosi tokio drastiško sprendimo, o aš, norėdama jas nuraminti ir neturėdama galimybės kiekvieną dieną su jomis bendrauti, ėmiau viską detaliai užrašinėti. Nuo to karto aprašau kiekvieną savo kelionę. Labai ilgai rašiau apie keliones tik sau ir artimiesiems, bet jų padrąsinta prieš keletą metų ėmiau dalytis savo kelionių istorijomis viešojoje erdvėje.

Tinklaraštį pavadinusi „Map The Matches“, tarsi sujungiau du savo pomėgius – keliones ir degtukų dėžutes, kurias renku nuo devynerių metų ir vieną dieną svajoju pasiekti Gineso rekordą. Šiuo metu turiu daugiau kaip 6000 dėžučių iš 100 pasaulio šalių. „Map The Matches“ – tarsi virtualus mano kelionių ir degtukų dėžučių žemėlapis, kurį vis pildau.

Knygos

Mėgstu skaityti knygas, kuriose keliautojai dalijasi savo potyriais ir nuotykiais, patirtais keliaujant aplink pasaulį, kurioje nors šalyje arba žemyne. Taip pat visuomet perskaitau bent vieną knygą apie šalį, į kurią ruošiuosi važiuoti. Kadangi nemėgstu elektroninių knygų, niekuomet neskaitau keliaudama. Štai trys mano mėgstamiausios kelionių knygos: Cheryl Strayed „Laukinė“, Evelinos Savickaitės ir Karolio Kazlausko „Iter Vitae, arba Gyvenimo kelionė aplink pasaulį“ ir Jean Beliveau „Pėsčiomis aplink pasaulį“.


Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.