Helovino proga Kauno apskrities viešoji biblioteka skelbė istorijų konkursą ir iki spalio 31 d. kvietė siųsti 1-3 psl. apimties savo sukurtą istoriją.

Sveikiname konkurso nugalėtoją Kariną Kateivaitę! Jai atitenka pagrindinis bibliotekos prizas ir kvietimas į asmeninę ekskursiją (į kurią galės pasikviesti ir draugų) po paslaptingąjį bibliotekos bokštą, kuriame gyvena 2 milijonai knygų.

Konkurse dalyvavo net 11 puikių istorijų, todėl norime visus dalyvius apdovanoti paskatinamaisiais prizas ir padėkoti jiems už kūrybiškas idėjas. Su konkurso dalyviais susisieksime asmeniškai.

Dalijamės konkurso nugalėtojos Karinos sukurta istorija apie bokšto mįslę!

Bokšto mįslė
 
Ant aukštos, žalios kalvos, apsuptas išsikerojusių ąžuolų, stovi raudonų plytų bokštas, pripildytas milijonu istorijų, kvepiančių paslaptimis. Sutemus jo aukštybėse netyla kalbos, tačiau išdrįsusieji užlipti viršun garso kaltininkų neišvysta. Ne vienas apylinkių gyventojas bandė įminti bokšto paslaptis, bet pavyko tik vienai, tą gūdžią spalio naktį, kai garsai staiga nutilo, o iš bokšto pradingo visos istorijos...
   Tą vakarą lauke siautė rudeninė vėtra. Vėjas plėšė medžių lapus ir nešiojo juos sūkuriais. Nenuostabu, kad mažai, sukumpusiai senučiukei visai nesinorėjo išeiti pasivaikščioti į tą sutemų šėlsmą. Žiūrėk, dar ims ir nusineš ją audra, nespėjusią nė apsižiūrėti.
   Senutė sandariai uždarė langus, užsikaitė vandens arbatai ir pasiėmė knygą, kurią buvo parsinešusi iš bibliotekos. Nuo pat vaikystės knygos lydėjo ją per gyvenimą. Jos sugerdavo senutės, tada dar mažos mergaitės, ašaras, kai jai būdavo liūdna, ir rodė pasaulį jai tokiomis spalvomis, kokių ji apskritai neįsivaizdavo esant.
   Senutė ir dabar lūpų kampučių ramiai nenulaikė – jie patys užkilo viršun, jaučiant rankose dar neskaitytą knygą. Knyga buvo labai sena: viršelis visas apibrizgęs, puslapiai vos laikėsi neišplyšę. Senutė atvertė knygą – ir atsitiko kai kas netikėta...
   Atvertus senosios knygos viršelį, pakilo dulkių debesėlis ir iškrito... raktas. Didelis senoviškas raktas. Kaip jis čia pateko? Kokias duris jis rakina? Tą akimirką senučiukės galvoje švystelėjo seniai, dar vaikystėje girdėtos istorijos.
  Dar anuomet žmonės kalbėjo, jog sutemus, kai paskutinis žmogus palieka raudonų plytų bokštą, jame kažkas atsitinka. Nuo tos akimirkos niekam nevalia patekti vidun. Durys niekaip neatsidaro. Jei kas bando patekti pro langą, vijokliai kaip gyvi apsiraizgo įsibrovėlį ir sviedžia jį tolyn... O tuo tarpu bokšte kažkas kikena, šnara, ūkčioja ir čiauška. Ne vienas smalsuolis lipo į kalvą, bandė patekti vidun ir išsiaiškinti bokšto paslaptis. Tačiau kol kas nei vienam nepavyko...
   Vis dėlto žmonės pasakojo ir dar kai ką. Esą, vienoje knygoje paslėptas raktas. Kas tą raktą turės, galės įeiti į bibliotekos bokštą naktį ir pamatyti, kas iš tikrųjų ten vyksta. Nejau šį raktą rado mūsų senutė?
   Jai neliko nieko kito, kaip tik išbandyti, ar tikrai rastasis raktas atrakins bibliotekos duris.
   Įsisiautusi į vilnonę skarą, mažoji senutė paliko šiltus, jaukius namus ir išėjo į tamsią naktį. Stūgaujant vakarų vėjui, ji ėjo siauromis gatvelėmis, kojomis žarstydama nukritusius ąžuolų lapus ir sugrubusiomis rankomis spausdama raktą.
   Galiausiai ji pasiekė ir patį paslaptingąjį bokštą. Senutei virš galvos grėsmingai traškėjo ąžuolų šakos, tačiau... Viduje buvo tylu. Nei šnabždesių, nei šnarenimo, nei klykavimo. Absoliučiai nieko.
   Senutė drebančia širdimi įkišo raktą į spyną, bet akimirką sudvejojo... Apie tai ji svajojo nuo vaikystės, žaisdavo su draugais, kad patenka į paslaptingąjį bokštą. O šit dabar baugu vienai pasidarė atitraukti paslapties šydą.
   Tačiau grįžti atgal jau buvo per vėlu: vėtra visai įsismarkavo ir darėsi pavojinga stovėti po šimtamečiais ąžuolais. Senutė pasuko raktą. Durys atsivėrė! Įžengusi vidun, ji užvėrė jas paskui save. Viduje buvo tylu tylu, tik kažkur švelniai tiksėjo laikrodis.
   Senutė stengėsi netriukšmauti, ėjo atsargiai ir baugščiai dairėsi aplink. Knygų lentynos metė ilgus šešėlius, ir juose daiktai rodėsi tarsi gyvi. Atrodė, širdis iš krūtinės iššoks, tikrai tame kampe kažkas stovi! Bet ne, tai tik spintelė... Senutė ėjo iš salės į salę, kopė laiptais aukštyn ir aukštyn, kol pasiekė pačią bokšto viršūnę. Pavargusi klestelėjo ant kėdės. Apsidairė. Ir staiga per lietaus plakimą į langus kažką išgirdo. Jai už nugaros dunkstelėjo iš lentynos krisdama knyga, sušiureno jos puslapiai, ir vėl viskas nutilo. Išsigandusi senutė įdėmiai žiūrėjo ton pusėn, kai iš salės gilumos pasigirdo tingus balsas:
   – Galvojau, negi niekada niekas taip ir neras rakto?
   Senutė kone nualpo supratusi, kad kalba... kybantis ore katinas! Pala, betgi jo nebėra! „Varge vargeli, tikriausiai kraustausi iš proto!“, – pamanė senutė. O štai jis ir vėl supasi ore, šypsodamasis ir rodydamas eilę baltų dantų.
   – Češyro katinas, – mandagiai, bet vis dar su lengva pašaipėle prisistatė šis.
   Senutė tiesiog negalėjo patikėti savo akimis – aplink rinkosi jos mylimų knygų herojai! Gyvų gyviausi, lygiai tokie, kokius ji įsivaizdavo!  Įdomių, oi įdomių dalykų senutei papasakojo susirinkę personažai... Sunku buvo jais ir patikėti. Pasirodo, visus tuos metus, kiekvieną naktį, veikėjai atgydavo ir palikdavo knygų puslapius. Bet ne šiaip sau, be tikslo. O ne! Jie dalindavosi paslaptingomis istorijomis, kurias kantriai saugojo senasis bokštas. Mat kiekviena knyga neša savyje ne vieną, o dvi istorijas...
   Pirmoji yra ta, kurią matome atskleidę knygą. Juodomis kojytėmis ji bėga per baltus puslapius. O antrąją retai kada išvystame. Joje pasakojama tai, kas nutinka žmonėms skaitant knygą. Gal liūdnoje vietoje ant pageltusio lapo nutiško ašara? Gal žmogus pilku pieštuku pasibraukė įstabią mintį? Gal knyga jį įkvėpė nutapyti puikų paveikslą? Visu tuo knygų veikėjai ir dalinosi naktimis. Štai iš kur ir tie paslaptingi garsai – tai knygos nekantraudamos šnarėjo ir šūkčiojo, skubėdamos papasakoti savo nuotykius. Bet...
   – Dar neseniai laižiau sūrias jautrių skaitytojų ašaras nuo savo kailio, o dabar tik šaltos rankos mane pavarto, – ir dvi ašaros nuriedėjo per Baltosios Ilties snukutį.
   – Geriau išvis nebūčiau buvęs aprašytas, – išdidžiai pareiškė gražusis Dorianas. – Aš turėjau atskleisti žmonėms grožio prasmę, o dabar verčiu mokinius kankintis ir keiktis per atostogas!
   Taip slaptųjų knygų istorijų vis mažėjo ir mažėjo, nes mažėjo ir skaitytojų, pergyvenančių dėl knygų veikėjų likimo. Ilgainiui knygos nebeturėjo ko vienos kitoms pasakoti. Per naktis jos tvarkingai stovėjo savo lentynose, jau nebešlamėdamos lapais ir nebesikuždėdamos tarpusavyje...
   Kas žino, jei knygos nebūtų buvusios tokios svarbios senutės gyvenime, ar būtų ji išdrįsusi tą gūdžią spalio naktį palikti jaukius namus ir lipti į patį aukščiausią bokšto kambarį?
    Šį nutikimą senutė patikėjo tik vienam žmogui. O dabar aš jį patikiu Jums.
    Ar sušlamės dar popierinis knygų juokas?

Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.