Rinkinio „Muzika ir teatras“ idėja gimė Lietuvos kultūros tyrimų instituto Muzikos ir teatro istorijos skyriuje. Šio skyriaus mokslininkai norėjo pristatyti skaitytojams savo naujausius tyrimus bei atradimus, kurie besidominčiuosius muzikos bei teatro kultūra dažniau pasiekia specializuotoje spaudoje, skirtoje akademinei bendruomenei. Tiesa, pradinį ketinimą – nubrėžti istorines ir šiuolaikines teatro bei muzikos kūrybos sąsajas, nustatyti šių dviejų meno sričių tarpusavio sąveikas – teko pakoreguoti. Tai suteikė daugiau laisvės ne tik rinkinio autoriams, o ir patį rinkinį atvėrė skirtingoms temoms, objektams, įvairesnėms jų tyrimo ar analizės prieigoms. Taip LKTI autorių gretas papildė kitų institucijų mokslininkai, archyvų ir šaltinių istoriografiniai tyrinėjimai susipynė su empiriniais, paremtais analitine ir hermeneutine žiūra. Visa tai nulėmė rinkinio struktūrą – dvi dalis, pavadintas „Istoriniais kontekstais“ ir „Šiuolaikinėmis interpretacijomis“, kurių chronologinė aprėptis prasideda XIX a., o baigiasi šiandienos muzikos ir scenos meno reiškiniais.
Šis leidinys pasakoja apie kasečių istoriją nuo jų istorijos pradžios aštuntajame dešimtmetyje iki jos atgimimo kaip nostalgiškos analoginės technologijos ikona. Burns žvelgia į devintojo dešimtmečio kasetės atsiradimą kaip pagrindinį muzikos industrijos aspektą. Knygą persmelkia pasakojimai apie muzikos gerbėjus, kurie Bronkse renka hiphopo mišinius arba įrašinėja dainas per radiją. Ji aptaria nuolatinį šiuolaikišką kasečių patrauklumą, nes muzikantai, romanistai, memuaristai, dramaturgai ir net podcasteriai naudojo jį kaip ryšio ir tapatybės metaforą. Nuo Robo Sheffieldo „Love is a Mix Tape“ iki Questlove'o „Mixtape Potluck Cookbook“ Burns analizuoja, kaip įrašas gali veikti kaip siužeto taškas, emocinio ryšio atskyrimas ar organizuojanti struktūra.
„Jazz and Death: Reception, Rituals and Representations“ kritiškai nagrinėja daugybę sudėtingų džiazo ir mirties sąveikų, pradedant Naujojo Orleano „džiazo laidotuvėmis“ ir baigiant džiazu danguje ar pragare, galutiniais įrašais, džiazo paminklais ir pačios muzikos numanoma mirtimi. Apžvelgiama, kaip gerbėjai, kritikai, žurnalistai, istorikai, rašytojai, žiniasklaida ir muzikantai papasakojo, mitologizavo ir perdavė tas istorijas. Kas sukelia džiazo pasaulio susižavėjimą savo mirtimis? Ką tai sako apie tai, kaip mūsų kultūra žiūri į džiazą ir jo praktikus? Ar džiazas yra fatališka kultūra? Pasakojimai apie džiazą ir mirtį nušviečia, kaip suvokiama muzika ir jos kūrėjai. Džiazo muzikantų istorijos paprastai iškelia skirtingus atspalvius – nuo tragiško, nesuprasto genialumo iki supratimo, kad virtuoziškumas turi savo kainą. Daugelis šių pasakojimų yra linkę įamžinti lyčių ir rasinių stereotipus, kurie buvo džiazo istorijos dalis. Galų gale idėjos, apimančios džiazą ir mirtį, padeda publikai rasti prasmę sudėtingoje muzikinėje praktikoje ir susidoroti su savo gerbiamų muzikos herojų mirtimi ir galbūt su savo mirtingumu.
Knygoje pateikiama plati siurrealistinių ir postsiurrealistinių ryšių su vaikystės kultūra ir įvaizdžiais, apžvalga. Visi mes esame išsaugoję tam tikrus prisiminimus apie vaikystės pasaulį. Daugeliui tų laikų žaislai bei objektai ir toliau žadina nostalgiją. Knygos autorius derina istorinę meno analizę su tokių temų kaip siurrealistinis laikinumas, žaislai, žaidimas, nostalgija, atmintis ir XX a. vaiko konstrukcijos, tyrimais. Tai visiškai naujas požiūris į siurrealizmo tradiciją, įtraukiant ją į „vaikiškus dalykus“. Pateikdamas savąjį „ilgos siurrealizmo istorijos“ apibūdinimą, autorius nubrėžia trajektoriją nuo paties siurrealizmo ištakų iki šių dienų. Vienoje šio spektro dalyje jis apžvelgia tokias figūras kaip Marcel Duchamp, Giorgio de Chirico, Max Ernst, Hans Bellmer, Joseph Cornell ir Helen Levitt, kitoje - Louise Bourgeois, Eduardo Paolozzi, Claes Oldenburg, Susan Hiller, Martin Sharp, Helen Chadwick, Mike Kelley, and Jeff Koons ir kitus.
Knygoje pateikiama nauja lyginamoji Euripido “Bakchančių” ir Aristofano “Varlių” analizė, pristatanti šias pjeses šiuolaikiniame socialiniame ir politiniame kontekste, tiriant jų poveikį to meto auditorijai. Abi pjesės buvo sukurtos lemiamu Atėnų gyvavimo laikotarpiu - po oligarchinio valdžios užgrobimo (411 m. pr. m. e.) ir demokratijos atkūrimo (410 m pr. m. e.), likus keliems mėnesiams iki pilietinio karo. Jose įžiūrimi reikšmingi panašumai tarp dievo Dioniso (Bakcho), kaip religinių ir politinių veiksmų protagonisto ir demetrijų bei dionisijų mistinių chorų, kaip pilietinės nesantaikos gesinimo šalininkų.
Daugiausia dėmesio knygoje skiriama religiniam, pilietiniam ir politiniam abiejų pjesių turiniui, pateikiant ne tik naują jų perskaitymą, bet ir tarpdisciplininę perspektyvą apie paslaptingus Atėnų kultų ypatumus susipriešinimo kontekste. Taip pat apie teatro pobūdį. auditorija ir žiūrovų reakcija į mistines temas, pristatant kiekvienos pjesės funkcijas lemiamu V amžiaus Atėnų politikos momentu.
Indrės Šerpytytės fotografinis, archyvinis, koncepcinis ir skulptūrinis projektas (kartu ir savotiškas memorialas), vykstantis nuo 2009 m. yra toks pats neužbaigtas ir kompleksiškas, kaip kad byloja jo pavadinimas, paantraštė ir darbo data. Net ir autorystė iki galo ne visai aiški, nes, nors Indrė Šerpytytė ir yra nurodyta kūrinio autorė bei neabejotina kūrėja, jo atsiradime dalyvavo ar buvo implikuota daugybė žmonių.
Šerpytytės nematomų veikėjų sąraše aptiktume kareivius, agentus, slaptosios policijos pareigūnus, dislokuotus po visą Lietuvą išsimėčiusiuose pastatuose, kuriuos ji tyrinėjo gerą dešimtmetį. Taip pat šią medžiagą saugančius achyvarus, naujai įsikūrusius šių pastatų nuomininkus, čia dirbančius ar gyvenančius nuo sovietų valdymo pabaigos, tautodailininką, Šerpytytės projektui išdrožusį daugiau nei 300 pastatų modelių, jos tėvą Albiną Šerpytį – buvusį vyriausybės saugumo vadovą, 2001 m. mirusį įtartinomis aplinkybėmis. Jų suvokimas apie savo pačių asmeninį ir kolektyvinį indėlį (ar tai, kad jo nėra) - tik ledkalnio viršūnė, o visa kita giliai paslėpta. Šiam darbui, susidedančiam iš menininkės pastangų ir daugelio kitų neįvardytų žmonių istorinių tyrinėjimų, būdingas teismo ekspertizei prilygstantis procesas.
