Kazys Varnelis (1917– 2010) – daugialypė ir unikali asmenybė. Menininkas ir estetas iš prigimties, Čikagos moderniojo meno atstovas, optinių kompozicijų meistras – jo kūriniai saugomi Guggenheimo muziejuje Niujorke, Šiuolaikinio meno muziejuje Čikagoje, Čikagos dailės institute, kituose Jungtinių Valstijų muziejuose, Budapešto dailės muziejuje ir Lietuvos dailės muziejų kolekcijose.
Kūrybingiausius gyvenimo dešimtmečius praleidęs svetur, K. Varnelis sugrįžo svariai papildydamas optinio meno, minimalizmo ir konstruktyvizmo skirsnį Lietuvos dailės istorijoje. Lietuva amžinai liks dėkinga už padovanotą didžiulę darbų kolekciją ir kitus visą gyvenimą kauptus rinkinius, tarp kurių su Lietuvos istorija ir kultūra susijusios vertybės, kartografijos ir bibliofilinių retenybių kolekcijos, Europos ir Azijos kultūros artefaktai, unikalūs taikomojo meno pavyzdžiai. 2001 m. Vilniuje įkurtas Kazio Varnelio namai-muziejus.
Šis leidinys padės geriau pažinti Kazio Varnelio kūrybą ir paskatins pristatyti menininko darbus už Lietuvos ribų. Dviem kalbomis parengta knyga pirmą kartą taip išsamiai ir nuosekliai aprašo K. Varnelio asmenybę ir kūrybą.
Skaitytojai galės leistis į vaizdingą kelionę nuo pat dailininko kūrybos ištakų vaikystėje, sužinoti naujų faktų apie K. Varnelio studijų metus ir ankstyvąją kūrybą Kaune, gyvenimą Vokietijoje ir bažnyčioms skirtus šio laikotarpio projektus, gėrėtis bažnytinio meno studijos laikotarpio darbais ir brandžiojo Čikagos laikotarpio kūriniais, pažinti vėlyvosios kūrybos bruožus ir gyvenimą Stokbridže, sužinoti apie grįžimą į Lietuvą ir muziejaus kūrimą. Leidinyje skaitytojai ras glaustą biografiją, K. Varnelio kūrybinių įvykių (parodų, publikacijų, apdovanojimų) sąvadą, kūrinių reprodukcijas, asmenvardžių rodyklę ir iliustracijų sąrašą.
Besidomintiems architektūros istorija leidykla „Lapas“ lietuvių kalba išleido Tomo Wolfe’o knygą “Nuo Bauhauzo iki mūsų“. Tom Wolfe (1930–2018) – rašytojas ir žurnalistas, siejamas su vadinamąja naujosios žurnalistikos mokykla (New Journalism), kuris išsiskyrė literatūriniais eksperimentais ir žurnalistiniu subjektyvumu. Chuliganiška, šališka, kandi – tokia yra 1981 m. parašyta Tomo Wolfe’o knyga „Nuo Bauhauzo iki mūsų“, kurios taikiniu tampa modernistinė architektūra ir jos importas į JAV. Intelektuali provokacija ir griežta kritika skirama moderniajai architektūrai: modernizmo korifėjams, plokštiems stogams bei šiuolaikinėms „stiklo dėžutėms“. Modernizmo tyrinėtoja Marija Drėmaitė, parašiusi įvadą T.Wolfe’o knygos lietuviškam leidimui, sako, kad skaitytojui svarbu suprasti, kada ir kokiomis aplinkybėmis ši knyga buvo parašyta: „Knygai jau daugiau nei keturiasdešimt metų, ji buvo rašoma Niujorko kontekste, kuriame T.Wolfe buvo itin ryškus veikėjas. Jis gyveno labai aktyviame modernizmo kritikos, postmodernistų, dekonstruktyvistų intelektualiniame diskurse, kurį knygoje jis netgi kritikuoja sakydamas, kad architektai dabar daugiau kalba, rašo, skaito paskaitas, o ne projektuoja pastatus. Regis, jiems daug svarbiau tapti intelektualinio diskurso lyderiais, gal netgi apsimestiniais filosofais, negu architektūros projektuotojais ir statytojais.“ Pasak M. Drėmaitės, T. Wolfe’o kritika nukreipta ne į pačią architektūrą, o į kalbėjimą apie ją.
Menotyrininkė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė rekomenduoja perskaityti šią knygą: „Vienas įtaigiausių ir bene daugiausiai triukšmo sukėlusių modernizmo architektūros tekstų. Pradėjus skaityti, sunku atsiplėšti...“
Anglų kalba išleistoje monografijoje fotografijos istorikė humanitarinių mokslų daktarė Margarita Matulytė pateikia nuoseklią Lietuvos fotografijos raidos sovietmečiu istorinio modelio versiją, kurioje sovietizavimas akcentuojamas kaip esminis, labiausiai stilistinės raiškos sanklodą nulemiantis, taip pat fotografijos sklaidą ir vaizdo „pranešimų“ rezonansą visuomenėje kontroliuojantis veiksnys. Sena ir patikimai veikianti bažnytinės cenzūros formulė nihil obstat atspindi ir socializmo doktrinos fotografijoje diegimo pobūdį – gali viešai reikštis, jeigu paisai partijos apibrėžtų dogmų, jeigu tavo idėjos yra politiškai sąmoningos ir sutampa su partijos tikslais, jeigu tavo veiksmai adekvatūs socialistinei gyvensenai ir padeda partijai įgyvendinti savo planus. Sovietinė fotografija turėjo ne pasyviai reprodukuoti esamą realybę, o sukurti simbolinių verčių tikrovę – mitologizuotą pasakojimą apie tai, kas yra sovietinis žmogus, kokios jo vertybės ir kaip pagal jas darniai funkcionuoja visa socialinė sistema.
Knygos anotacijoje autorė rašo: „Sovietinė fotografija, įtvirtinta kaip programinių komunizmo idėjų propagandos priemonė, turėjo atspindėti absoliutaus teisingumo iliuziją. Pasitelkus vizualaus kodavimo metodus, manipuliuojant simboliais ir ikoniniais siužetais, buvo kuriama mitologinė tikrovė – altrealybė, pagrįsta politinėmis vertybėmis ir prasmėmis. Į fotografijoje reprodukuojamą socialistinį realizmą implikuoti totalitariniai idealai diegė atrankinį ir neobjektyvų sovietinio žmogaus požiūrį į jį supančią aplinką – taip bandyta jo sąmonę izoliuoti nuo abejonių ir sukurti stabilizuojančias sąlygas sovietinei visuomenei vystytis.“
Užsakyti leidinį
Lietuvos dizaino istorija tikriausiai būtų pakrypusi kita linkme, jeigu ne Felikso Daukanto (1915–1995) toliaregiškas siekis patogią ir estetišką aplinką padaryti prieinamą kiekvienam žmogui. Jo įsitikinimas, kad racionaliai organizuota daiktinė aplinka gali paveikti žmonių gyvenimo įpročius, palengvinti jų buitį ir formuoti modernią ateities visuomenę, paskatino rinktis naujas, tuo metu dar menkai žinomas kūrybos veiklas, savarankiškai jų mokytis ir žinias perduoti kitiems. Ši unikali asmenybė, sujungusi mąstytoją ir praktiką, XX a. 7 deš. pradžioje įsteigė Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedrą, sukūrė mokymo metodiką ir gyvenimą paskyrė vizionieriškam dizaino principų pagrindimui.
Felikso Daukanto kūryba apėmė įvairias kryptis: remdamasis funkcionalistinėmis nuostatomis, jis projektavo buities daiktus, pasitelkęs vizualiųjų komunikacijų dizainą modernizavo Vilniaus viešąsias erdves, taip pat sukūrė skulptūrų, insignijų, apdovanojimų, o laisvalaikiu – fotomontažų ir daugybę šaržų. Svarbi vieta tenka jo gintaro papuošalams, kuriuose inovatyviai išryškintos šios medžiagos raiškos galimybės.
Knygoje išsamiai pristatomas dizainerio kūrybinis palikimas, pateikiama daugiau nei 600 kūrinių iliustracijų, analizuojami jo darbai ir kūrybinės nuostatos. Platesnį supratimą apie F. Daukanto asmenybę ir dizaino idėjas, taikytas asmeninėje aplinkoje, suteikia publikuojami dukterų prisiminimai. F. Daukanto įtaka Lietuvos dizaino mokyklai atskleidžiama kolegų ir mokinių pasisakymuose.
Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) išleido knygą „Pokalbiai apie Lietuvos šiuolaikinį meną“. Trisdešimtyje pokalbių susitinka 54 pašnekovai – skirtingų kūrybinių praktikų ir kartų atstovai: menininkai, menotyrininkai, kuratoriai, meno kritikai, rašytojai, filosofai ir kiti kūrėjai. Ši knyga, pasak jos sudarytojos Astos Vaičiulytės, tai žvilgsnis į Lietuvos šiuolaikinio meno virsmus, glaudžiai susijusius su nepriklausomos Lietuvos istorija, taip pat į šiuolaikinio meno lauko dabartį ir ateitį. Knygoje atsiveria daugiau nei trisdešimties metų įvykiai, jų interpretacijos, knygos autorių kūrybinės praktikos ir minties atradimai.
Ne tik turinio, bet ir stiliaus atžvilgiu margi pokalbiai skaitytoją nukels į skirtingus laikotarpius. Kai kurie jų neformalūs ir labai asmeniški, kiti sąmoningai sudaryti kaip istorinė kronika, trečiuose polemizuojama arba kalbamasi apie kūrybinių procesų subtilybes. Tarp knygos pašnekovų – tarptautiniu mastu žinomi menininkai Deimantas Narkevičius ir Lina Lapelytė, rašytojai ir meno kritikai Alfonsas Andriuškevičius ir Agnė Narušytė, filosofai Kristupas Sabolius, Viktoras Bachmetjevas bei kiti. Knygoje kalbasi ir Nacionalinėje dailės galerijoje neseniai vykusios parodos autorius Darius Žiūra, ir 2024 metais Lietuvai Venecijos meno bienalėje atstovausiančio menininkų dueto Pakui Hardware narė Neringa Černiauskaitė. Visi pokalbiai vyko 2020–2022 metais ir knygoje publikuojami pirmą kartą.
Tai pasakos, kuriose tiek vaikai, tiek suaugusieji žvelgs į pasakų herojus savaip. Vaikai skaitys linksmus pasakojimus apie mielus ir nemielus žvėrelius, o suaugusieji atras paralelių su nūdiena, visuomenės įpročiais ir papročiais, gvildens egzistencinius sužmogėjusių žvėrių ir sužvėrėjusių žmonių klausimus. Vienoje iš pasakų – kiškio ir zuikio akistata. Kuris gi iš jų tikras? Atomazga žvėriška.
