Lietuvių grafiko, tapytojo ir visuomenininko Vytauto Osvaldo Virkau (1930–2017) didžioji gyvenimo dalis prabėgo emigracijoje. Iš Lietuvos su šeima jis išvyko būdamas keturiolikos metų, gyveno Austrijoje, vėliau Vokietijoje. Vakarų Europos kultūrinėje aplinkoje formavosi jaunuolio asmenybė, išryškėjo domėjimasis daile, literatūra, teatru, kinu. 1949 metais V. O. Virkau atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, Čikagos meno institute studijavo tapybą, o Čikagos universitete humanitarinius mokslus. Vėliau dėstė dailę kolegijose, rengė meno parodas, iliustravo knygas, kūrė ekslibrisus. Keliolika jo sukurtų ekslibrisų yra saugomi ir Kauno apskrities viešosios bibliotekos Meno leidinių fonde.
V. O. Virkau dienoraštis apima 1944–1952 m. laikotarpį. Jame nuosekliai ir detaliai yra fiksuojami pasitraukimas iš Lietuvos, gyvenimas Vokietijoje, išvykimas į Jungtines Amerikos Valstijas ir keleri gyvenimo šioje šalyje metai. Dienoraščio įrašai liudija svarbiausius jauno žmogaus gyvenimo svetimoje aplinkoje išgyvenimus ir patirtis. Imponuoja jaunojo Vytauto Osvaldo Virkau platūs interesai. Skaitydami šią knygą matome ir daugelio tuo metu svetimoje aplinkoje gyvenusių lietuvių išgyvenimus, gimtinės praradimo jausmus, netektis, nežinomybę ir viltis nelengvai kuriantis svetimoje aplinkoje.
1 1 1 1 1 Įvertinimas 1.00 (1 Balsas)
Maja auga Rytų Vokietijoje. Jos mama Astrida yra karjeros moteris ir turi problemų su alkoholiu. Tačiau abiejų Vokietijų susijungimas jos nesužlugdo: ji – laimėtoja. Majos tėvas Volfas, atvirkščiai, nebežino, kaip elgtis tokioje politinėje situacijoje . Dalis šeimos pakrypsta į dešinę.
Eitano tėvas užaugo su Holokaustą išgyvenusiais žmonėmis – Eitano močiutė, išgyvenusi siaubą Theresienstadte, dienų dienas sėdi prie lango ir laukia, kol grįš Aušvice nužudytas jos brolis Sigi. Jo motina kilusi iš Irako, iš kurio jos šeima po pogromo pabėgo į Izraelį. Kai Maja ir Eitanas susitinka, susiduria du pasauliai ir du gyvenimai. Tiesą sakant, tai yra viena, labai didelė meilė. Tačiau Eitanas nesijaučia gerai Vokietijoje, o Maja – Izraelyje. Eitanui labai svarbu, kad Maja taptų žyde, tačiau ji kovoja su savo tikėjimu.
Romane pasakojama apie dvi šeimas – vokiečių ir izraeliečių. Tai istorija apie tragediją ir pokyčius, apie kaltę ir apie tai, ką gali ir ko negali įveikti meilė.
Vyresnysis detektyvas Rojus Greisas pakviečiamas ištirti iš pažiūros beprasmę žmogžudystę. Jis gauna slaptos informacijos apie gudrų ir galingą narkotikų prekeivių vadeivą, vadovaujantį savo tinklui iš Braitono.
Negailestingas Braitono gangsteris stoja prieš teismą, bet jis padarys viską, kad išeitų į laisvę. Tarp prisiekusiųjų sėdi Megė Magelan, kurios dukters gyvybei grėsmę kelia nepažįstamasis. Paskambinęs jis grasina susidoroti su jos dukra Lora. Jei Megė nori ją pamatyti gyvą, tai labai paprasta: teismo posėdžio pabaigoje ji turi įsitikinti, kad prisiekusieji ištars reikiamą žodį Nekaltas.
Tai paskutinė „Septynių seserų" romanų ciklo knyga.
2008-ieji, Egėjo jūra. Septynios seserys pirmą kartą visos kartu susirenka „Titano“ laive atsisveikinti su paslaptingu ir be galo mylėtu tėvu. Iškyla daug klausimų iš praeities, bet atsakymų nė viena iš seserų nežino. Joms tenka susitaikyti su mintimi, kad nė viena gerai nepažinojo tėvo, kuriuo taip žavėjosi. Knyga „Atlantas“ veda „Septynių seserų“ ciklą prie stulbinančio, nepamirštamo finalo.
Romano pasakotojas – medžiotojas, pasiryžęs nukauti laukinę pumą. Pumos paieškos tampa sielvarto ir keršto troškimo kurstoma manija. Knyga kalba apie netektį, prarastą meilę ir skirtingus gedėjimo, psichologinio gijimo etapus. Autorius vidinę herojaus kovą bando perkelti į laukinę gamtą, kur jis visiškai izoliuotas nuo žmonių. Medžioklė gali būti suvokiama kaip savo galios gamtoje įtvirtinimas.
Tai debiutinis Jenso Liljestrando romanas. Rašytojas veikėjų akimis žvelgia į pasaulį, kuriame klimato kaita yra ne miglota perspektyva, o reali žmonių kasdienybė. Pasakojimas atskleidžia su mirtinai pavojingais gamtos kataklizmais susidūrusios žmonių visuomenės trapumą, pasimetimą ir susvetimėjimą.
