Spaktyva ir motoras. – 1927, nr. 11-12, p. 6.
[Kaip Borisas Dauguvietis gatvėje inscenizavo bažnytinę procesiją]
„Kartą mama [Petronėlė Vosyliūtė-Dauguvietienė], kai gyvenome Kaune, Kęstučio gatvėje, netoli teatro, išsiuntė tėvą parnešti medinio kryžiaus formos stovo eglutei. Tėvas [Borisas Dauguvietis] išėjo į teatrą parnešti stovo, o mama ruošė visokius valgius. Kepiniams pritrūko riešutų. Tėvo nėra ir nėra, nėra ir nėra, tad pati susiruošė į parduotuvę. Bėga ji Kęstučio gatve ir mato: priešais ateina minia. Priekyje jos vyras, nešdamas kryžių, gieda, visus žegnoja. Iš paskos seka žioplių minia. Mama įlėkė į pirmą pasitaikiusią tarpuvartę, prie tvoros prisispaudė, kad tik niekas nepamatytų, jog ji tą žmogų pažįsta, kad tik jis prie jos neprieitų.
Tai buvo vienas iš tėvo „šposų“. Jie, ko gero, teatre išgėrė ir nusprendė pajuokauti. Tėvas visą gyvenimą buvo „šposininkas“.“
Tėvai. – Iliustr. / Perpetuum mobile // G. Dauguvietytė. – Vilnius, 2002. – P. 28.
[Apie Borisą Dauguvietį ir kontraboso stygą]
„Iš Kauno gubernijos jį [Borisą Dauguvietį] išmetė su vilko bilietu už pasiutimą. Senelis [Pranas Dauguvietis], pirmas Panevėžio apskrities viršininkas, turėjo „denščiką". Tėvas buvo baisus chuliganas. Prieš mokytojui einant per tiltelį, užrišo kontraboso stygą, mokytojas įkrito į Nevėžį, o tėvas laukė pasislėpęs, padėjo išsikapanoti mokytojui iš vandens ir už savo „didvyrišką" poelgį gaudavo gerus pažymius. Tačiau kai vėliau mokytojas sužinojo, kas kaltas, tėvą išmetė iš gimnazijos. Tėvas piktindavosi: „Kur teisybė? Stygą rišome trise, o iš gimnazijos išmetė mane vieną“.“
Tėvai. – Iliustr. / Perpetuum mobile // G. Dauguvietytė. – Vilnius, 2002. – P. 37.
[Boriso Dauguviečio žaidimai su paraku]
„[Borisas Dauguvietis] Nepataisomas „zbitkininkas". Kad ir toks pavyzdys. Žiema. Šalta. Krautuvėlių pardavėjos dažniausiai būdavo žydės ir sėdėdavo ant naktinių puodų, pripiltų karštų žarijų. Jie eidavo su draugu (vėliau – Palemono plytų gamyklos direktoriumi), pamato paliktą puodą, parako truputį įmeta. Didelio sprogimo nelauk, bet moterėlės išsigąsdavo.“
Tėvai. – Iliustr. / Perpetuum mobile // G. Dauguvietytė. – Vilnius, 2002. – P. 37-38.
„Atgaila“
„Maža, bet įdomi istorija. Buvo du prasigėrę Petras Kalpokas ir Justinas Vienožinskis. Vieną sykį jie girti nusidangino į Mickevičiaus slėnį. Ten pabaigė gerti butelį, išėjo iš slėnio į gatvę svyruodami, o jiems labai toli eiti, per visą Ąžuolyną. Gatve atsidursi į Kipro Petrausko namą. Važiavo koks tai diedukas. Jie sustabdė jį ir pasakė jam iškinkyti arklį. Įsakė pririšti arklį prie galo vežimo, Vienožinskis įsikinkė ir liepė Kalpokui su bizūnu mušti, plakti ir varyti, ėmėsi tempti visą vežimą į kalną. Atitempė iki Kipro Petrausko namo. Pamatė, kad nieko gero neišeis, toliau netempė vežimo ir nuėjo pas Petrauską išsipagirioti. Beveik anekdotas. Traukė vežimą nuo Zoologijos sodo. Taip jie atgailavo už nuodėmes! Pasižadėjo daugiau negerti. Iškilmingai pasižadėjo toje vietoje, kur sustabdė žmogų. Jie skyrė sau tokią bausmę už visus savo „nusikaltimus" – traukti vežimą į kalną.“
Atgaila / Iš atminties ekrano // V. Landsbergis-Žemkalnis. – Vilnius, 2009. – P. 305.
[Konkurencija teatre]
[Kartais Valstybės teatre vykdavo konkurencija tarp aktorių dėl geriausių vaidmenų.] „Pavyzdžiui, vyko atkakli kova dėl Ferdinando vaidmens „Klastoje ir meilėje". Ferdinandą vaidino du aktoriai: S. Pilka ir V. Steponavičius. Buvo nutarta vaidinti pakaitomis, vieną spektaklį vienas, kitą – kitas. Bet Steponavičius, nepaisydamas, kad šį kartą Pilkos eilė, atėjo į teatrą pora valandų anksčiau, apsirengė, nusigrimavo ir sėdi. Pilkai atėjus, jis juokiasi ir sako: „Jeigu nori vaidinti, pabandyk mane nurengti". Pilka, žinomas mūsų džentelmenas, - negi mušis? Jis kreipėsi į direktorių Liudą Girą, bet Steponavičius ir jo įsakymui nepakluso. Negi kviesi į teatrą miliciją? Taip Steponavičius ir vaidino. Kaip visur, taip ir teatre laimi akiplėšos.“
Apie mūsų nacionalinio teatro kūrėjus / Literatūros ir meno pasaulyje // T. Vaičiūnienė. – Vilnius, 1986. – P. 59.
„Sugėdintas plepūnas“
„Nepriklausomos Lietuvos generolas Vladas Nagevičius (1881-1954) buvo labai plačios erudicijos žmogus. Gydytojo profesija jam netrukdė domėtis istorija, archeologija, etnografija. V. Nagevičius vadovavo Vytauto Didžiojo karo muziejui. Jo dvare, netoli Babtų, dažnai svečiuodavosi menininkai, kariškiai, istorikai ir kt.
Vienas to meto bulvarinių žurnalų leidėjas, aiškios prokomunistinės orientacijos, labai norėjo pakliūti pas generolą. Tačiau šis nė negalvojo jo kviestis. Pagaliau protekcijos dėka gavo pakvietimą ir atvyko į generolo ruošiamą pobūvį. Vos tik atsisėdęs už stalo atvykėlis pradėjo girti šeimininką: koks jis žymus Lietuvos generolas ir daugiausiai nusipelnęs nepriklausomybės karuose. Generolas raukėsi laukdamas, kada svečias baigs kvailą šneką. Pagaliau neiškentęs petraukė:
- Klysti, gerbiamasis! Per mažai mane liaupsini, nes aš vienas nugalėjau lenkus prie Širvintų.
- Kaip, kaip? – išplėtė akis svečias. – Kaip įdomu! Papasakokite.
- Hm! Net ir man pačiam pasidarė įdomu. Atvykau aš tada prie Širvintų kaip karo gydytojas pas sužeistuosius. Man atvedė labai baikštų arklį, ant kurio vos ne vos pajėgiau užsėsti. Staiga šis pasibaidė ir pradėjo šuoliuoti į priekį. Karininkai puolė iš paskos. Paskui juos – iš apkasų pakilę kareiviai. Priešas, pamatęs, kad lietuviai puola visu frontu, viską metė ir spruko tolyn... Tai matai, gerbiamasis, nepasakei paties svarbiausio.
Už stalo sėdėję svečiai suošė juoku. O sugėdintas plepūnas išraudo ir nutilo.“
Istorijos apie žymius kauniečius / Kauno diena // paruošė V. Sasnauskas. – 2000, gruodžio 16, nr. 294, priedas „Aukštyn žemyn", p. 11.
[Kaip žydai sinagogą gynė]
„Paūturiavęs kažkokioje senamiesčio užeigoje, tėvas [Rytinio „Lietuvos aido“ redaktorius Augustinas Gricius] su būreliu draugų, kuriame, galiu tik spėti, galėjo būti Teofilis Tilvytis, Kazys Binkis, na, ir dar vienas kitas „prietelis", prieš išsiskirdami sustojo vienoje Kauno senamiesčio gatvelių sankryžoje baigti neužbaigiamų kalbų.
Atsisveikinimas kiek užtruko, buvo gana temperamentingas, pasitelkiant rankų skeryčiojimą. Aplink pradėjo būriuotis publika, daugiausia šio rajono gyventojai – žydai.
Pagaliau vienas iš stebėjusių išdrįso prieiti ir paklausė: „Ką, ponai, čia rengiatės daryti?" Tik tada „prieteliai" pamatė, kad jie stovi prie pat senamiesčio sinagogos. Kažkuris žaibiškai susiorientavo ir pakelta kažkokiam teiginiui argumentuoti ranka mostelėjo sinagogos link: „Čia mes ruošiamės tiesti gatvę į Laisvės alėją..." – improvizavo jis, o visi kiti nedelsiant įsitraukė į miesto projektavimo diskusiją.
Netrukus Kauno miesto savivaldybės darbuotojus ėmė lankyti žydų pasiuntiniai, kurie teiravosi apie būsimą gatvių perplanavimą ir minėjo, kad žydų bendruomenė galėtų vienaip ar kitaip atsidėkoti, jei planai būtų pakoreguoti taip, kad naujos gatvės aplenktų senamiesčio sinagogą.
Įvairaus rango savivaldybės darbuotojai tik trūkčiojo pečiais ir kuo labiau įtikinėjo prašytojus, kad jokio miesto perplanavimo projekto apskritai nėra, tuo prašytojai darėsi labiau atkaklūs.
Senamiesčio gyventojų pastangos, galimas dalykas, remiamos ir kitų žydų, pagaliau pasiekė tokį įkarštį, kad apie tai sužinojo ir laikraščių redakcijos.“
„Amarcord" iš mano prieškarinio Kauno. – Iliustr. / Lietuvos rytas // J. Gricius. – 1998, rugpjūčio 11, nr. 185, priedas „Mūzų malūnas", p. 3.
[Kaip šuo ordiną nunešė]
„Kartą kažkokios [...] šventės proga V. Didžiokas buvo apdovanotas labai reikšmingu ordinu. Parėjęs namo, padėjo jį ant stalo, atsigulė ir užmigo. Rytą atsikėlęs sūnus rado ant stalo tėvo ordiną, parišo šuniui ir paleido į gatvę. O tas po visą rajoną gracuoja su ordinu po kaklu ir linksmina vaikus.
Kažkas pamatęs pranešė V. Didžiokui. Šis puolė šuns gaudyti, tas nepasiduoda. Į pagalbą atskubėjo kaimynai. Persigandęs šuo dar labiau blaškosi ir nieko neprisileidžia. Vieni juokėsi, kiti piktinosi, o V. Didžiokas, rodosi, turėjo nemalonumų.“
Takli pavardė / Literatūros ir meno pasaulyje // T. Vaičiūnienė. – Vilnius, 1986. – P. 232-233.
[Apie egiptietišką mumiją ir įdegį]
„Vieną vasarą grįžau [Teofilija Vaičiūnienė] iš Palangos labai nudegusi. Autobusu važiuoju į senamiestį. Staiga matau, įlipa V. Didžiokas. Susigūžiau, nusisukau į kitą pusę – bijau, kad tik manęs nepastebėtų, nes bus linksmybių visiems keleiviams. Bet kur ten, pamatė ir iš tolo šaukia:
- Tak što ty tak pod mumiju jegipetskuju namazalas? (Ko nusitepei kaip egiptiečių mumija?)
- Keleiviai sužiuro į mane. Išraudusi pradėjau aiškintis, jog ką tik grįžau iš Palangos ir esu taip nudegusi. Jis netiki ir vis priekaištauja: „Namazalas", ir gana. Neprivažiavau iki man reikalingos stotelės, iššokau pirmoje.
- Parėjusi namo pasiskundžiau P. Vaičiūnui, kad jo draugas man gėdą padarė, o tas tik juokiasi:
- Ko tu jaudiniesi, visi Didžioką pažįsta ir žino, koks jis juokdarys.“
Takli pavardė / Literatūros ir meno pasaulyje // T. Vaičiūnienė. – Vilnius, 1986. – P. 233-234.
[Apie gražuolių konkursą]
„Tais laikais visame pasaulyje buvo mada rinkti kurortines, valstybines ir net pasaulines gražuoles. Mes irgi nenorėjom atsilikti nuo mados, ir beveik kiekvienais metais mūsų kurortas turėdavo grožio karalienę. Sykį restorane rinko Palangos gražuolę. V. Didžiokas buvo žiuri pirmininkas, o mano kandidatūrą kažkas įrašė į gražuolių sąrašą.
V. Didžiokas, pamatęs mano pavardę, pradėjo šaukti:
- Ką, Vaičiūnienę į gražuoles? Niekada šito nebus! Jeigu ją išrinksit, visi pradės iš paskos lakstyt, tai ką darys Petka? (Jis P. Vaičiūną dažnai taip vadindavo.) šaudys juos, ar ką? Juk jis ir šaudyti nemoka. Ne, kol aš pirmininkas, šito nebus! – Paėmė pieštuką – brūkšt ir išbraukė mano pavardę.
Taip ir netapau Palangos grožio karaliene. Išrinko duomet vieną dailininkę.“
Taikli pavardė / Literatūros ir meno pasaulyje // T. Vaičiūnienė. – Vilnius, 1986. – P. 234-235.
[Vincas Mickevičius-Krėvė ir berniukas]
„Gyveno V. Krėvė tada Laisvės al. nr. 2, mediniame namelyje (kurio dabar jau ir nėra). Naujokas studentėlis, neradęs jo universitete, atėjo į namus. Prie durų paskambino vieną kartą, antrą – niekas neatidaro. Žiūri pro tvorą, darželyje kažkas triūsia. Nieko nelaukdamas, ir šaukia:
- Berniuk, berniuk, ar čia gyvena profesorius Krėvė?
Tas atsako:
- Čia!
- Studentas klausia:
- Ar jis yra namie?
Krėvė atsako:
Namie, namie! Prašom užeiti!
Nuėjo į butą ir atidarė duris.
Tas įėjęs klausia:
- Ar galiu pamatyti poną profesorių?
- V. Krėvė ramiai atsako:
- - Gali gali, tai aš tas pats, kurio tamystai reikia.
Ir pasakodamas juokėsi:
- Reikėjo, brolukai, pamatyti, kas pasidarė tam vargšui jaunuoliui. Jis net pabalo. Maniau, kad nualps. Aš pradėjau raminti ir sakau: „Nusiramink tamysta, čia nieko ypatingo. Dažnai taip atsitinka“.“
Dzūkė apie dzūką / Literatūros ir meno pasaulyje // T. Vaičiūnienė. – Vilnius, 1986. – P. 186-187.
[Žmonos taupumas]
„Kartą, parėjęs iš Tautosakos komisijos, Vaičiūnas prasitarė, kaip Krėvė juokėsi iš savo žmonos taupumo.
- Daviau žmonai pastabą, - sakęs Krėvė, - kad daug pinigų išleidžia pragyvenimui, tai ji, broluk, nutarė taupyti. Vieną dieną, kitą dieną beveik pusbadžiu marino, o trečią, broluk tu mano, žiūriu, kad pareina apsikrovusi ryšuliais, net jos pačios nematyt. Aš nustebęs klausiu: „Ko tu čia tiek daug prisipirkai?" O ji man atrėžė: „Aš gi dvi dienas taupiau, tai turėjau teisę šiandien nusipirkti daugiau, ar ne?" Ir užtikrinu tave, broluk, kad ji išleido dešimt kartų daugiau, negu sutaupė per tas dvi dienas.“
Dzūkė apie dzūką / Literatūros ir meno pasaulyje // T. Vaičiūnienė. – Vilnius, 1986. – P. 188.
[Jau per daug prirašė...]
„[Buvusi studentė klausia Vinco Mickevičiaus-Krėvės] – Kokį įdomų veikalą dabar rašote? - „Užkeiktos mergos" autorius, nė mirksnio netrukęs, bukai nukerta:
- Jokio!
- Kodėl?
- Nebegaliu daugiau. Uždrausta! Mano vienturtė dukrelė subarė, sako: tėveli, neberašyk daugiau knygų! Bent kolei aš mokslus užbaigsiu. Girdi, tavo ir taip daugiausia tų veikalų pripilta, visokiausių rūšių – mokyklų programos prigrūstos. O mokytojai verčia viską smulkiai išnagrinėti, įsidėmėti, raštu išklostyti... Dvejetukus kerta, jei tik ne taip pasakai... Taigi, matote, dėl šventos ramybės šeimoje – daugiau jokių kūrinių nebedrįstu... – ir jis vaidina nuoširdžiai nusiminusį veidą, padilbom į mus žvilgčiodamas.“
Vakaras metropolyje / Ką laumės lėmė Liepalotų medelynuose // P. Orintaitė. – Vilnius, 1993. – P. 140-141.
