Birželio 2 d., ketvirtadienį, 18.30 val. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (jei geros oro sąlygos – vidinis kiemelis, Lydos g. 2, jei blogos – K. Donelaičio g. 8, III a. Renginių erdvė) bus pristatyta žurnalistės Ritos Valantytės knyga „Laužytojai“ (Alma littera, 2021).

 

Kiekvienas laikas užaugina savo žmones, ir su šios knygos herojų kūryba užaugo paskutinė sovietinėje Lietuvoje gimusių vaikų karta. „Keistuolių teatro“ Varna Albertina ir geltonų plytų kelias, Oskaro Koršunovo spektakliai, „Foje“ dainos – tai lyg asmens kodas, skiriamasis laiko ženklas.

Puikiai žinomi kūrėjai: muzikantas, grupės „Foje“ narys Arnoldas Lukošius, Saulius Urbonavičius-Samas iš „Bix“, Algirdas Kaušpėdas iš „Anties“, televizijos žmonės – Arūnas Valinskas, Algis Ramanauskas, OKT režisierius Oskaras Koršunovas, „Keistuolių teatro“ įkūrėjas Aidas Giniotis nebuvo atviri, sąmoningi disidentai, veikė intuityviai, paveikti Vakarų kultūros ir jos principų. Šie dvidešimtmečiai ar trisdešimtmečiai skleidė žinią apie kūrybos, vidinę individo laisvę, buvo maištingi, kliovėsi intuicija, o ne tuomete ideologija. Vis dėlto ne vienas savo senelių ir tėvų (dauguma buvo ištremti ar įbauginti) istorijas sužinojo tik Sąjūdžio laikais ar net vėliau.

Knyga sudėliota iš nedidelių istorijų-etiudų, atskleidžiančių ne tik gyvenimą, bet ir to meto subkultūras (pankų, hipių, montanų ir t. t.), viešųjų institucijų (mokyklos, armijos ar psichiatrijos ligoninės) nerašytas taisykles ir daugelį subtilių sovietų laikais ir pirmaisiais nepriklausomybės metais įsišaknijusių visuomenės normų (tokių kaip blatas ir pan.).

Apie autorę

Gimiau 1981 metais Sovietų Sąjungoje, o konkrečiau – Naujojoje Akmenėje. Kai buvau ketverių, persikraustėme į Klaipėdą. Mama pasakojo, kad tais laikais sklandė juokelis: „Jei užlipsi ant „Klaipėdos“ viešbučio stogo, pamatysi komunizmą“. Mamai taip ir neteko ten atsidurti, nes tada į šio viešbučio prieigas ne kiekvienas mirtingasis galėjo papulti. Bet mes komunizmą pamatėme iš labai arti komunaliniame bute, kur nebuvo jokio privatumo: bendra virtuvė, bendras tualetas, bendra vonia... O kokia marga kiemo publika: lietuvių ir rusų vaikai, jūreiviai, girtuokliai, mokytojai... Priešais namus stovėjo Raudonojo Kryžiaus ligoninė, kur nuolat kaukė greitoji, atveždama nelaimėlius, ten ir mes, vaikai, savarankiškai prisistatydavome į priimamąjį, jei iškrisdavome iš medžio ar ką nors prasiskeldavome. Užaugome su raktais ant kaklo, be mobiliųjų telefonų. Nors man, tada vaikui, sovietmetis nekelia šviesiausių prisiminimų, jo ir nedemonizuoju – būta ir gražių dalykų.

Santvarka pasikeitė, tapome laisvi ir dideliais žingsniais einame pirmyn. Man laisvė siejasi su atsakomybe už save ir pasirinkimo galimybe. Taip, demokratija nėra tobuliausia valdymo forma, bet tai geriausia, ką kol kas žmonija išrado formuodama nepriklausomų valstybių pagrindus.

Renginio metu bus fotografuojama ir / ar filmuojama, todėl jūs galite būti matomi renginio nuotraukose ar vaizdo įrašuose, kurie gali būti paskelbti įvairiose medijos priemonėse.


Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.