Minint rašytojos I. Simonaitytės 125-ąsias gimimo metines, 2022-ieji paskelbti jos metais. Šia proga Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (K. Donelaičio g. 8, III a. Renginių erdvė) surengta I. Simonaitytės leidinių paroda. Maloniai kviečiame apžiūrėti.
Apie rašytoją
„Autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja I. Simonaitytė yra paskutinė Mažosios Lietuvos metraštininkė, unikali, talentinga rašytoja, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą. „Ieva Simonaitytė – klaipėdiškė, lietuvninkė. Mažosios Lietuvos, gal ir prūsų ainė. Būtent į ją suteka Mažosios Lietuvos dvasinė istorija, prasidedanti „Aukštųjų Šimonių likimu“ ir pasibaigianti simboliškai „Paskutine Kūnelio kelione“, – rašo prof. Viktorija Daujotytė.
Simonaitytė (1897–1978) gimė Vanaguose, Priekulės valsčiuje – Mažojoje Lietuvoje. Būdama penkerių susirgo kaulų džiova, liko luoša, mokyklos negalėjo lankyti. Skaityti ir rašyti ją išmokė mama Etmė. Vanagų kaimo pastoriaus rūpesčiu mergaitė išvyko gydytis į luošų vaikų prieglaudą Angerburge, kur išmoko skaityti vokiškai. Pamėgo sentimentalią bulvarinę vokiečių lektūrą, vadinamuosius „tarnaičių“ romanus. 1914 m. sugrįžusi glaudėsi Vanaguose pas tetą Dūdjonienę, nes motina ištekėjo ir jau turėjo kitą dukterį. Pramokusi siuvėjos amato, Ieva įstengė pati pragyventi, keliaudama iš kaimo į kaimą, net pelnė geros siuvėjos vardą. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, dirbo lietuviškoje „Ryto“ spaustuvėje bei Klaipėdos seimelio raštinėje mašininke ir pamažu garsėjo kaip literatė.
I. Simonaitytės kūrybiniai polinkiai išryškėjo labai anksti. Kūrinėliai buvo spausdinami laikraščiuose, tačiau iki 1935 m. I. Simonaitytės vardas literatūros pasaulyje buvo nežinomas. 1935 m. I. Simonaitytei už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija. Nuo 1936 m. I. Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui, jai buvo paskirta pensija. I. Simonaitytė, nors ir būdama silpnos sveikatos, nuolat rašė, o jos kūryba buvo leidžiama, dažnai po keletą kartų: „Pavasarių audroj“ (1938), „Vilius Karalius“ (1939, 1956), „Be tėvo“ (1941), „Apysakos“ (1948), „Pikčiurnienė“ (1953), „… o buvo taip“ (1960), „Ne ta pastogė“ (1962), „Nebaigta knyga“ (1965), „Gretimos istorijėlės“ (1968). Rašytojos kūryba buvo verčiama į latvių, rusų, vokiečių, anglų, lenkų, kinų, baltarusių, rumunų, kazachų, ispanų, prancūzų, čekų kalbas. I. Simonaitytė mirė 1978 m. Vilniuje.
