„Knygos prilygsta keliavimui laiku. Tikri skaitytojai tą žino. Bet knygos ne tik perkelia tave laiku atgal, į laiką, kada jos buvo parašytos; jos gali tave perkelti į geresnio tavęs versiją.“

Dabar supranti… koks paprastas gyvenimas tampa, kai tokie dalykai kaip veidrodžiai pamirštami.

„Vien tai, kad turi kilmę rodantį titulą, nereiškia, kad esi aristokratas. Yra žmonių, kurie ir be oficialaus titulo yra kuo puikiausi aristokratai, gavę tai iš pačios gamtos, ir yra tokių kaip mudu, kurie, turėdami tik savo titulą, yra jokie ne aristokratai, o greičiau prasčiokai.“

Magiškas realizmas. Tereikia vienos užuominos ir knyga neabejotinai keliaus į skaitomų knygų sąrašus. Šįsyk tas magiško realizmo dvelksmas nukels į Meksiką, XX a. pradžią, į vienos niekuo neišsiskiriančios šeimos gyvenimą. Tikriausiai ji tokia ir būtų buvusi, jei vieną dieną į jų gyvenimą bitės nebūtų atlydėjusios Simonopijo – naujagimio, sužalotu veidu, kurį kažkas paliko tiesiog numirti. Vaiko išvaizda neišgąsdino dvaro šeimininkų Beatričės ir Francisko, jie priėmė Simonopiją į savo šeimą, augino ir rūpinosi.

Ką reiškia būti moterimi šiandien ir kodėl kai kuriais atvejais vis dar nelengva tvirtinti, kad esame lygios su vyrais. „Moteris – tai ąsotis: kas jį sudaužo, tas ir pasiima, šitaip sako mano motina.“

Jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeist, su kuo susitikti – galbūt paskutinį sykį?

T. Kawaguchi knygoje „Kol dar neatšalo kava“ pasakojama apie siaurame Tokijo skersgatvyje daugiau kaip šimtmetį gyvuojančią kavinę „Funiculi funicula“, kurioje ruošiama ypatinga kava, suteikianti galimybę keliauti laiku. Tiesa, kelionė laiku nėra paprasta, nes egzistuoja daugybė taisyklių, kurios lyg ir turėtų atgrasyti nuo grįžimo, pas prarastą mylimąjį, artimąjį. Viena tų taisyklių: kad ir kaip stengtumeisi, kad ir ką darytum praeityje, dabarties niekaip nepakeisi.