Pasirodžius naujajam Hannah Kent kūriniui „Gerieji žmonės“ dvejojau, kadangi pirmoji šios autorės knyga „Paskutinės apeigos“ mane kiek nuvylė. Tad buvau apimta dviprasmiškų jausmų. Viena vertus, buvo smalsu – o gal šįkart bus geriau? Kita vertus, baiminausi, jog bus panašiai kaip su pirmąja knyga. Vilčių neteikė, veikiau priešingai, – nuteikė dar skeptiškiau, – ant viršelio besipuikuojantys žodžiai: „Reto grožio grynuolis“. Paprastai vengiu knygų su panašiais apibūdinimais; man jie – kaip knygos antireklama. Vis dėlto smalsumas nugalėjo – pasiėmiau šią knygą iš bibliotekos. Na, ir turiu pripažinti, anas pasakymas apie grynuolį nėra iš piršto laužtas, išties. Patikėkit manimi, kai sakau, kad tikrai nustebau, nes knyga išsyk mane pagavo ir nebepaleido iki paskutinio puslapio. O labiausiai džiugina, kad tai ne tik įtraukiantis, įdomus kūrinys, bet ir išties gerai parašytas.
Prisipažinsiu, nustebino ir tai, kad taip godžiai perskaičiau tokį kiekį į grožinį tekstą įpintos tautosakos, dargi visai kitos kultūros, – rodos, kas gi mane sieja su tuo tolimu kraštu ir svetimais papročiais? Ir vis dėlto mane pakerėjo XIX a. Airijos žmonių tikėjimas kaip natūrali, savaime suprantama to krašto gyventojų kasdienybės dalis. Tautosaka taip išmoningai įpinta į jų buities vaizdavimą, kad pati kartkartėmis nejučia atlaidžiai aikčiojau dėl veikėjų naivumo, o retsykiais baisėdavausi jų prietaringumu ir neišmanymu. Tačiau visuomet šimtu procentų būdavau su jais, kai jie kabindavo iš vytelių nupintą kryžių virš durų, dėdavosi anglį į kišenę, idant negandos aplenktų juos ir jų namus, ar apsimuturiavę galvas, kad net netyčia nežvilgteltų į fėjų buveinę, skubėdavo namo, ar dar galaižin ko prasimanydavo.
Knygoje atsiskleidžia laikotarpis, kuomet vis dar gaji pagonybė maišėsi su plintančia krikščionybe. Tiesiog nuostabu skaityti apie žmones, kurie, ką tik kalbėję apie Dievą ir žegnojęsi, žiūrėk, jau šliūkšteli pieno pro trobos duris, kad atbaidytų fėjas. Be to, galima paminėti ir išryškėjantį apsišvietusių miestiečių ir neišsimokslinusių kaimo gyventojų pasaulėvokos kontrastą, – tarsi susidurtų du visiškai skirtingi pasauliai: vienas toks žemiškas, racionalus, kitas – mistiškas ir mitiškas, išeinantis užu regimybės. Būtent tas išėjimas už regimybės ribų taip subtiliai perteikiamas, jog juntamas visoje knygoje: skaitydamas savaime įsijauti į gilų veikėjų tikėjimą, susigyveni su juo ir, rodos, taip pat kaip ir knygos veikėjai imi jausti aplink tvyrant neregimus dalykus. Nors atskleidžiamas neišmanymo ir gilaus tikėjimo derinys, galintis virsti fanatizmu, kuria slogią, niūrią atmosferą, kartkartėmis keliančią šiurpą, tačiau pats kūrinys kelia tik pozityvias emocijas.
Knyga verčia klausti, ar gilus tikėjimas pateisina tikinčiojo poelgius, kad ir kokie šie būtų. Kai skaitai apie vyro ir dukros netekusią pagyvenusią moterį, kuriai liko tik luošas anūkas, rodos, gali suprasti jos neviltį ir galbūt iš dalies pateisinti jos poelgius – ji tiki, kad berniuką galima išgelbėti nuo fėjų, ir imasi veiksmų. Su tikėjimu tarsi skydu priešaky gali eiti pirmyn nesusimąstydamas apie pasekmes; tad kaip užčiuopti tą nežymią ribą, skiriančią tikėjimą ir iš tikėjimo galintį užgimti aklą beatodairiškumą? Norisi paklausti, kas gi iš tiesų yra tikėjimas: gyvenimo atrama, atsakomybės nusikratymas, pirmykštės sąmonės liekana, išganymas, o gal neišmanymas?
Atsakymo, be abejo, aš nepateiksiu, nepateiks jo ir knyga – vienareikšmiško atsakymo paprasčiausiai negali būti. Tačiau su šia knyga galime grįžti į mažiau išsimokslinusio pasaulio laikus ir pamėginti užčiuopti subtilius dalykus, galinčius transformuoti nesuterštą nuoširdų tikėjimą į kur kas pavojingesnį, kada prarandamas, rodos, ne tik sveikas protas, bet ir gyvenimo orientyrai.
Tad skaitant „Geruosius žmones“ galima ne tik įsijausti į paprasto valstiečio gyvenimą ir pažvelgti į pasaulį jo akimis, patirti XIX a. žmogaus išgąstį, nerimą, nesupratimą, bet ir kartu būti stebėtoju vyksmo, kada tikėjimas mainosi į liguistą pasaulio supratimą. Beje, čia nėra nei gerų, nei blogų pusių, veikėjų paveikslai atskleidžia jų daugialypiškumą, nes visi veikia vedami savo vidinio tikėjimo bei suvokimo; jie paprasčiausiai žmogiški. Dėl to ir emocijos veikėjų atžvilgiu kinta: vieną akimirką jauti gailestį, kitą – pajunti kylantį pasibaisėjimą. Tačiau niekada nesijauti galįs juos smerkti; galų gale, pasmerkdamas juos, pasmerktum save, nes smerktum žmogiškumą.
„Gerųjų žmonių“ pasakojimas detalus, jame gausu žolelių, prietarų, gamtos aprašymų, kurie išties prisideda prie kūrinio vertės, tačiau stiprioji šios knygos pusė – gebėjimas įtikinamai perteikti to meto žmogaus mąstymą ir tikėjimą bei tai, kaip jie persmelkia kasdienybę. Tai puikiai parašytas, daugiasluoksnis, įtraukiantis kūrinys, verčiantis susimąstyti ne tik apie tikėjimą apskritai ar senovės žmonių papročius, bet ir apie tai, kokį kelią nuėjome keisdamiesi, tobulėdami kaip rūšis. Mano subjektyvia nuomone, palyginti su „Paskutinėmis apeigomis“, ši knyga kur kas geresnė – įdomesnė, turiningesnė, vaizdingesnė. Tiek turinio, tiek jo pateikimo prasme.
Gerą knygą rekomenduoja: Miglė Vingirevičiūtė, Skaitytojų aptarnavimo skyrius
