Pardon, šįkart kalbėsiu plačiau. Nes, pirma, knyga, kurią šįkart noriu Jums pristatyti, yra ganėtinai stora, taigi joje visko daug; antra, ši knyga buvo vienas iš mano magistro darbo tyrimo objektų. Todėl apie ją galėčiau kalbėti ir kalbėti... Bet – na, baikit, negi Jums tikrai įdomu, kokia tema rašiau magistrinį? Rimtai? Na, gerai, įkalbėjot, pasakysiu... Vadinasi jis „Žmogaus ribų problema mokslinės fantastikos romanuose“. Nieko mandro, tiesiog filosofinė literatūros kūrinių analizė. Šiaip smagus dalykėlis, tikrai.
Iš pradžių noriu papasakoti, kaip susipažinau su Ateitimi. Tai buvo susižavėjimas iš pirmo žvilgsnio: ta senovės graikų dievo kaukė tuščiomis akiduobėmis tamsiame fone... Ak, žavingoji! Tu trauki mane, vilioji savo paslaptingu mistiškumu ir – žiū – tu jau mano rankose, jos glosto tave ir greitai nebepaleis (pirkdama knygą nenutuokiau, kaip negreitai galėsiu ją paleisti). Pasidaviau intrigai ir knygos apžavams. Tai, ką perskaičiau kitoje viršelio pusėje, suintrigavo dar labiau. Bet tai, ką radau pačioje knygoje, taip skyrėsi nuo to, ką anuomet perskaičiau anotacijoje. Nesakau, kad buvo blogai. Nors prisipažinsiu – kol nesupratau knygos koncepcijos ir idėjos, jaučiausi kiek nusivylusi. Maniau, kūrinys bus prisodrintas būties ir egzistencijos. Taip ir buvo, tik kitaip, nei tikėjausi – vietoj nemirtingo, brandžios savimonės žmogaus, knygoje manęs laukė tik nupiepęs nesusipratėlis nebrendyla.
Bet apie viską nuo pradžių.
Knyga tikrai ne iš lengvai skaitomų, greičiausiai norėsis ją mesti šalin po keliasdešimties puslapių, bent jau man norėjosi. Priežastis ta, jog kuriama nyki, melancholiška, depresyvi atmosfera, todėl skaitinys atrodo sunkus, lėtas, netgi nuobodus. Bet įveikusi norą padėti knygą į šalį ir perkopusi kokį šimtą puslapių, supratau, kad iš tiesų tas sunkumas rodo autoriaus meistriškumą: pasakojama apie nemirtingų žmonių pasaulį taip, tarsi jis lįstų per gerklę. Tarsi slėgtų ir dusintų. O ar gali būti kitaip, kai žmonės gyvena amžinai? Galų gale turbūt įgrįsta viskas, net ir iš dievų perimta amžinybės galia. Todėl vėliau, istorijai įgavus pagreitį, melancholiškas ir niūrus pasakojimas pasirodo besąs gerai išdirbta antiutopija, kupina veiksmo ir atskleidžianti nemirtingų žmonių pasaulį, kuris nuo mūsiškio skiriasi kur kas mažiau, nei galėtume pamanyti. Esminis skirtumas tas, kad žmogiška prigimtis čia nėra apribota laiko, ji – amžina. Visa kita – pažįstama iki kaulų smegenų: intrigos, melas, išdavystės, ištikimybė, draugystės, meilė, žmogiškumas. Viskas, kas yra ir mūsų, mirtingųjų, gyvenimuose. Vėliau turėjau pripažinti, kad tai, ko iš pradžių knygoje pasigedau – t. y. gilesnių samprotavimų apie egzistenciją (nes, na, suprantat, tikėjausi to nuo tos akimirkos, kai viršelyje perskaičiau apie knygoje keliamą nemirtingo žmogaus egzistencijos problematiką), būtų pakenkę tam tikroviškumui perteikti. Būtų pernelyg filosofiškas kūrinys, o dabar, sakyčiau, jo filosofija išsirutulioja natūraliai, savaime – besivystant įvykiams, kurie ir verčia personažą abejoti bei susimąstyti apie prasmes ir kitus reikšmingus dalykus, apie kuriuos mažai kalbam.
Man labai, labai patiko tai, – neslėpsiu, kad patikti pradėjo tuomet, kai ėmiausi nuodugniai analizuoti kūrinį studijoms; iki tol beveik nekreipiau dėmesio į detales, kurios pasirodė tokios reikšmingos romano visumai, – kaip autorius pasitelkė graikų mitologiją kūrinio idėjai realizuoti. Paslėpdamas Nemirtingųjų (šie Nemirtingieji – iš didžiosios N, jie – kitokie), kovojančių su nelegaliais nėštumais, veidus po Apolono kaukėmis, D. Glukhovsky užsimena apie žmogaus sugretinimą su dievu. Pastebėkit, kaukės – tai Apolono veidas; dievo, kuris atsakingas už harmoniją ir darną. O tada man toptelėjo: dievas su tuščiomis akiduobėmis. Kodėl tuo metu, kada sprendžiasi pasmerktojo likimas, jis yra priverstas žiūrėti į negailestingo dievo-žmogaus tuščias ertmes ten, kur turėtų būti akys – sielos veidrodis? Prireikė laiko, kol supratau: tai metafora, bylojanti, kad tuščios akiduobės – sielos neturėjimo simbolis. Taigi amžinas gyvenimas sunaikino šį žmogiškumo pradą – mainai su velniu visuomet pareikalauja sielos, – to mus išmokė dėdė Faustas, – ir niekas nežino, ką ten įsidėjome vietoj sielos. (P. 461)
Toks tas naujasis pasaulis – besielis. Niekuomet nesenstanti išorė, bet tuščias vidus, užpildytas godumo ir grobuoniškumo. Milžiniška žmonijos populiacija ir nepakankamai vietos gyventi. Jokių tikrų parkų, tikro dangaus ar saulės šviesos, viskas tik butaforija. Bemaž jokio kultūros paveldo, jokių architektūrinių stebuklų, nes visi žemės ploteliai užgriozdinti kilometriniais dangoraižiais ir viskas slypi jų apačioje, o ten, viršuje, gyvena patys įtakingiausi ir turtingiausi – tie, kuriuos galima pavadinti dievais, nes jie viską sprendžia; toks įvaizdis – užuomina apie mirtį įvaldžiusių žmonių tikėjimo transformaciją: Dievas nespėjo nė mirktelėti, kai žmonės iš pradžių jį privertė pasispausti, o paskui ir iškeldino. (p. 37) Kitaip tariant, žmonės dabar atsidūrė ten, kur anksčiau galėjo buvoti tik ponas Dievas. Visa Ateitis būtent tuo ir persismelkusi – nemirtingo, bet niekingai menko žmogaus užmačiomis pranokti Dievą.
Todėl nenuostabu, jog Ateityje iš dalies keliama ir tikėjimo problema, o humoras ir ironija padeda plėtoti šią temą. Dievaži, juk Glukhovsky imasi svarstyti (ne)tikėjimo klausimą – lyg ir nuvalkiotą temą, o tam, manding, reikia turėti drąsos. Ir kaip šita tema čia puikiai pritiko! Privertė iš tikro patikėti, kad nemirtingam žmogui daug labiau reikia Dievo negu mirtingam.
Nors pati knygos idėja apie žmonių nemirtingumą nėra nauja, tačiau, mano manymu, autorius šią idėją pateikia savitai: jis sukuria XXV amžiaus pasaulį, nemirtingųjų visuomenę, kuriai senatvė – seniai pamirštas reiškinys, liga, nuo kurios žmonės galiausiai pagijo. Glukhovsky pasakoja apie šį pasaulį ne kaip apie fantastiškai nerealų, o kaip apie visai tikrovišką, todėl kalbėdamas apie fantastinį nemirtingumo aspektą jis ne tik samprotauja apie sielą ir tikėjimą, bet ir leidžiasi į sociopolitinius, kultūrinius, moralinius svarstymus.
Taigi, nemirtingų žmonių pasaulyje egzistenciniai klausimai nenunyko, gal net priešingai, tapo dar svarbesni, bet nesuklyskite – Ateityje yra visko: juoko, smurto, rūpesčio, meilės ir neapykantos, dramos ir nežinios, intensyvaus veiksmo ir stabtelėjimų pamąstyti, galybė siužeto vingių – visko, ko reikia įtraukiančiai istorijai. Akcentavau knygoje keliamas Dievo, sielos idėjas, graikų mitologijos motyvus, egzistencinius klausimus, nes tai patiko asmeniškai man ir, mano manymu, teikia knygai išliekamosios vertės. Neverta neskaityti knygos, jei gąsdina tokios sąvokos kaip „Dievas“ ar „siela“ – be jų ten yra ir sekso, ir žudynių, ir daug kitokių scenų. Tiesa, tos scenos man kaip tik pasirodė dabar madingu užmoju patenkinti primityviausius skaitytojų poreikius. Gerai tai ar blogai – kiekvienas sprendžia pats. Man Ateitis patiko tuo, kad pasakoja istoriją apie žmones, pabėgusius nuo mirties, bet nepabėgusius nuo savo prigimties. Nei tos gyvuliškos, nei tos, kuri kelia klausimus apie egzistenciją ar mąsto apie Dievą. Už tai aš vertinu šią knygą.
Gerą knygą rekomenduoja: Miglė Vingirevičiūtė, Skaitytojų aptarnavimo skyrius
Bet apie viską nuo pradžių.
Knyga tikrai ne iš lengvai skaitomų, greičiausiai norėsis ją mesti šalin po keliasdešimties puslapių, bent jau man norėjosi. Priežastis ta, jog kuriama nyki, melancholiška, depresyvi atmosfera, todėl skaitinys atrodo sunkus, lėtas, netgi nuobodus. Bet įveikusi norą padėti knygą į šalį ir perkopusi kokį šimtą puslapių, supratau, kad iš tiesų tas sunkumas rodo autoriaus meistriškumą: pasakojama apie nemirtingų žmonių pasaulį taip, tarsi jis lįstų per gerklę. Tarsi slėgtų ir dusintų. O ar gali būti kitaip, kai žmonės gyvena amžinai? Galų gale turbūt įgrįsta viskas, net ir iš dievų perimta amžinybės galia. Todėl vėliau, istorijai įgavus pagreitį, melancholiškas ir niūrus pasakojimas pasirodo besąs gerai išdirbta antiutopija, kupina veiksmo ir atskleidžianti nemirtingų žmonių pasaulį, kuris nuo mūsiškio skiriasi kur kas mažiau, nei galėtume pamanyti. Esminis skirtumas tas, kad žmogiška prigimtis čia nėra apribota laiko, ji – amžina. Visa kita – pažįstama iki kaulų smegenų: intrigos, melas, išdavystės, ištikimybė, draugystės, meilė, žmogiškumas. Viskas, kas yra ir mūsų, mirtingųjų, gyvenimuose. Vėliau turėjau pripažinti, kad tai, ko iš pradžių knygoje pasigedau – t. y. gilesnių samprotavimų apie egzistenciją (nes, na, suprantat, tikėjausi to nuo tos akimirkos, kai viršelyje perskaičiau apie knygoje keliamą nemirtingo žmogaus egzistencijos problematiką), būtų pakenkę tam tikroviškumui perteikti. Būtų pernelyg filosofiškas kūrinys, o dabar, sakyčiau, jo filosofija išsirutulioja natūraliai, savaime – besivystant įvykiams, kurie ir verčia personažą abejoti bei susimąstyti apie prasmes ir kitus reikšmingus dalykus, apie kuriuos mažai kalbam.
Man labai, labai patiko tai, – neslėpsiu, kad patikti pradėjo tuomet, kai ėmiausi nuodugniai analizuoti kūrinį studijoms; iki tol beveik nekreipiau dėmesio į detales, kurios pasirodė tokios reikšmingos romano visumai, – kaip autorius pasitelkė graikų mitologiją kūrinio idėjai realizuoti. Paslėpdamas Nemirtingųjų (šie Nemirtingieji – iš didžiosios N, jie – kitokie), kovojančių su nelegaliais nėštumais, veidus po Apolono kaukėmis, D. Glukhovsky užsimena apie žmogaus sugretinimą su dievu. Pastebėkit, kaukės – tai Apolono veidas; dievo, kuris atsakingas už harmoniją ir darną. O tada man toptelėjo: dievas su tuščiomis akiduobėmis. Kodėl tuo metu, kada sprendžiasi pasmerktojo likimas, jis yra priverstas žiūrėti į negailestingo dievo-žmogaus tuščias ertmes ten, kur turėtų būti akys – sielos veidrodis? Prireikė laiko, kol supratau: tai metafora, bylojanti, kad tuščios akiduobės – sielos neturėjimo simbolis. Taigi amžinas gyvenimas sunaikino šį žmogiškumo pradą – mainai su velniu visuomet pareikalauja sielos, – to mus išmokė dėdė Faustas, – ir niekas nežino, ką ten įsidėjome vietoj sielos. (P. 461)
Toks tas naujasis pasaulis – besielis. Niekuomet nesenstanti išorė, bet tuščias vidus, užpildytas godumo ir grobuoniškumo. Milžiniška žmonijos populiacija ir nepakankamai vietos gyventi. Jokių tikrų parkų, tikro dangaus ar saulės šviesos, viskas tik butaforija. Bemaž jokio kultūros paveldo, jokių architektūrinių stebuklų, nes visi žemės ploteliai užgriozdinti kilometriniais dangoraižiais ir viskas slypi jų apačioje, o ten, viršuje, gyvena patys įtakingiausi ir turtingiausi – tie, kuriuos galima pavadinti dievais, nes jie viską sprendžia; toks įvaizdis – užuomina apie mirtį įvaldžiusių žmonių tikėjimo transformaciją: Dievas nespėjo nė mirktelėti, kai žmonės iš pradžių jį privertė pasispausti, o paskui ir iškeldino. (p. 37) Kitaip tariant, žmonės dabar atsidūrė ten, kur anksčiau galėjo buvoti tik ponas Dievas. Visa Ateitis būtent tuo ir persismelkusi – nemirtingo, bet niekingai menko žmogaus užmačiomis pranokti Dievą.
Todėl nenuostabu, jog Ateityje iš dalies keliama ir tikėjimo problema, o humoras ir ironija padeda plėtoti šią temą. Dievaži, juk Glukhovsky imasi svarstyti (ne)tikėjimo klausimą – lyg ir nuvalkiotą temą, o tam, manding, reikia turėti drąsos. Ir kaip šita tema čia puikiai pritiko! Privertė iš tikro patikėti, kad nemirtingam žmogui daug labiau reikia Dievo negu mirtingam.
Nors pati knygos idėja apie žmonių nemirtingumą nėra nauja, tačiau, mano manymu, autorius šią idėją pateikia savitai: jis sukuria XXV amžiaus pasaulį, nemirtingųjų visuomenę, kuriai senatvė – seniai pamirštas reiškinys, liga, nuo kurios žmonės galiausiai pagijo. Glukhovsky pasakoja apie šį pasaulį ne kaip apie fantastiškai nerealų, o kaip apie visai tikrovišką, todėl kalbėdamas apie fantastinį nemirtingumo aspektą jis ne tik samprotauja apie sielą ir tikėjimą, bet ir leidžiasi į sociopolitinius, kultūrinius, moralinius svarstymus.
Taigi, nemirtingų žmonių pasaulyje egzistenciniai klausimai nenunyko, gal net priešingai, tapo dar svarbesni, bet nesuklyskite – Ateityje yra visko: juoko, smurto, rūpesčio, meilės ir neapykantos, dramos ir nežinios, intensyvaus veiksmo ir stabtelėjimų pamąstyti, galybė siužeto vingių – visko, ko reikia įtraukiančiai istorijai. Akcentavau knygoje keliamas Dievo, sielos idėjas, graikų mitologijos motyvus, egzistencinius klausimus, nes tai patiko asmeniškai man ir, mano manymu, teikia knygai išliekamosios vertės. Neverta neskaityti knygos, jei gąsdina tokios sąvokos kaip „Dievas“ ar „siela“ – be jų ten yra ir sekso, ir žudynių, ir daug kitokių scenų. Tiesa, tos scenos man kaip tik pasirodė dabar madingu užmoju patenkinti primityviausius skaitytojų poreikius. Gerai tai ar blogai – kiekvienas sprendžia pats. Man Ateitis patiko tuo, kad pasakoja istoriją apie žmones, pabėgusius nuo mirties, bet nepabėgusius nuo savo prigimties. Nei tos gyvuliškos, nei tos, kuri kelia klausimus apie egzistenciją ar mąsto apie Dievą. Už tai aš vertinu šią knygą.
Gerą knygą rekomenduoja: Miglė Vingirevičiūtė, Skaitytojų aptarnavimo skyrius
