„Nesvarbu, ar sugrįši per knygos puslapius, ar per didžiuosius ekranus, Hogvartsas visada bus čia, laukdamas sugrįžtant namo.”.J.K. Rowling
Šį kartą virtualioje parodoje grįžtame prie amžinos kinofilų ir bibliofilų diskusijos: knyga ar filmas? Ar knygų adaptacijos didžiajame ekrane jus dažniau nuvilia, ar praplečia pažinto pasaulio ribas? Kino adaptacijos, filmais ir serialais, garsiomis franšizėmis (Haris Poteris, Sostų karai, Žiedų valdovas, Bado žaidynės, Narnijos kronikos ir kt.) virtusios knygos ilgainiui tampa mūsų asmeninių prisiminimų dalimi. Pavyzdžiui, išgirdę Hario Poterio teminę melodiją, pajusite šiltas emocijas ir norėsite grįžti tarsi į namus. Knygos ir filmai turi paslaptingą galią mus perkelti į pasaulius ir laikus, kuriuose mes negyvenome, išgirsti istorijas, kuriose mes tiesiogiai nedalyvavome. Kažkokiu stebuklingu būdu personažus įsimylime arba nekenčiame, bet abiem atvejais užmezgame nenutrūkstamą ryšį su jų istorijomis.
Šį kartą su rubrika „Knyga ar filmas?“
„Puikybė ir prietarai“ – vienas populiariausių visų laikų romanų. Džeinė Ostin meistriškai vaizduoja moters padėtį XIX a. Anglijos visuomenėje, aprašo patriarchato reikšmę, tėvų ir vaikų santykius, pabrėžia asmeninės laisvės troškimą. Rašytoja aptaria kaip puikybė neleidžia pastebėti ir pripažinti savo klaidų, o prietarai sukuria išankstinį nusistatymą, kuris gali būti klaidingas.
Dž. Ostin romano veiksmas vyksta pamažu, aprašomi įtampos pilni veikėjų susitikimai, skaitant stipriau išgyvenamas užgimusios meilės grožis ir intymumas. Autorė vengia ilgų aplinkos, epochos, veikėjų išvaizdos aprašymų, susitelkiama į veikėjų vidinį pasaulį, jų slaptus troškimus ir norus.
Pagal knygą „Puikybė ir prietarai“ sukurta ne viena ekranizacija, bet turbūt pati žinomiausia 2005 m. J. Wrighto režisuota adaptacija tokiu pat pavadinimu. Filmo siužetas daug greitesnis, režisierius nenori praleisti nė vienos detalės, tad gali atrodyti, jog istorija pasakojama paskubomis. Daug dėmesio skiriama nekaltiems įsimylėjėlių rankų prisilietimams, reikšmingiems žvilgsniams, bylojantiems apie užgimusius jausmus.
Analizuojant Dž. Ostin knygą ir J. Wrighto režisuotą filmą, galima įžvelgti ne vieną skirtumą. Pavyzdžiui, knygoje Elizabet Benet aprašoma kaip užsispyrusi, tačiau ramesnio būdo nei filme. Mergina išklauso tėvų nuomonės, yra paklusnesnė. Dž. Ostin sukurti personažai – Elizabet ir Darsis priešiškiau nusiteikę vienas kito atžvilgiu, nei rodoma filme. Merginai nestinga kandumo, jos neišgąsdina Darsio aukštesnė socialinė padėtis ir įtaka. Filme Benetų šeimos kasdienybė – skurdesnė ir vargingesnė, veikėjus ne kartą matome nešvariais drabužiais. Tačiau jų santykiai artimesni ir šiltesni, nei aprašomi romane – Dž. Ostin renkasi „nepatogesnį“ variantą.
„Puikybė ir prietarai“ – tai istorija apie vidinę kovą su pačiu savimi, nepaklusimą tėvų valiai ir besąlyginės laimės troškimą. Knyga ir filmas patiks norintiems išgyventi naujai užgimusios meilės akimirkas ir pasiilgusiems romantikos.
Knygą užsisakyti galite čia.
