„Filosofas žino, kad iš tikrųjų jis žino labai nedaug. Todėl jis nuolat stengiasi pasiekti tikrąją įžvalgą. Sokratas buvo vienas iš tokių retų žmonių. Jis žinojo, kad nieko nežino apie gyvenimą ir pasaulį…O dabar svarbiausia mintis: jam kėlė nerimą tai, kad jis taip mažai žinojo.“ Josteinas Gaarderis, „Sofijos pasaulis“
Panašus FOMO (ang. fear of missing out) sokratiškas fenomenas mus lydi kiekvieną dieną. Mes nerimaujame, nes neaprėpiame tokio didelio srauto informacijos. Galime tik atsirinkti mus dominančias temas ir kelti prasmingus, filosofinius klausimus: Kas tikra, o kas tik iliuzija? Kokios yra žmogaus žinojimo ribos ir kokia jo prasmė?
Trečiąjį lapkričio ketvirtadienį, šiais metais lapkričio 16-ąją, minima Pasaulinė filosofijos diena*. Mūsų laikais filosofija tampa atsaku į didelio informacinio perviršio keliamus iššūkius. Ji skatina mus iš naujo atrasti žmogiškųjų santykių, dialogo ir mūsų egzistencijos prasmę.
Gyvename neapibrėžtumo laikais, kuriuos sociologas Zigmundas Baumanas (1925–2017) pavadino „takiąja modernybe“ (ang. Liquid modernity). Šis terminas apibūdina šiandieninę būklę, kuriai būdinga nuolatinė kaita, neapibrėžtumas ir įvairių socialinio gyvenimo aspektų, įskaitant santykius, institucijas ir tapatybes, kintamumas. „Takios modernybės“ kontekste išryškėja pozityvios (nebūtinai) filosofijos poreikis, kaip atsakas į iššūkius, kuriuos kelia greitai kintantis šiuolaikinis gyvenimas.
Neatsitiktinai šios dienos rubriką pavadinome gerumo filosofija. Ji apima kasdienes tolerancijos, vidinio atsparumo praktikas, apie kurias kalbėjo šviesios atminties profesorius, filosofas Leonidas Donskis (1962–2016), su Zigmundu Baumanu mezgęs ir turbūt toliau mezgantis dialogą, tik jau kitų parašytuose tekstuose.
Gerumo filosofijos rekomendacijos:
Filosofinės knygos apie žmonių ryšių trapumą, optimizmo paieškas pesimizmo ir didelio neapibrėžtumo amžiuje ir juoką, kaip laimės oazės formavimą.
Beveik visos šioje rubrikoje pristatomos knygos – tai savotiški mažosios filosofijos traktatai, kuriems tikrai rasite laiko. Kartu su trumpomis knygų anotacijomis jums paruošta ir nedidelė „gerumo praktikos“ užduotis.
Eugine Fink „Laimės oazė: esė apie žaidimo ontologiją“
„Žaidimas – pamatinis štai-būties fenomenas, toks pat pirmykštis ir savarankiškas kaip mirtis, kaip meilė, kaip darbas ir valdžia… Mes žaidžiame rimtumą, žaidžiame tikrumą, žaidžiame tikrovę, mes žaidžiame darbą ir kovą, žaidžiame meilę ir mirtį. Mes žaidžiame net ir žaidimą.“ Eugen Fink
Mažoje, bet didelių ir esminių idėjų knygoje E. Finkas gilinasi į žmogaus prasmės paieškas per žaidimo fenomeną. Knygoje nagrinėjamos visaverčio gyvenimo sudedamosios dalys bei pasaulio suvokimas per žaidybiškumo prizmę. Jis skatina mus pažvelgti į tokias kasdienes gyvenimo praktikas kaip žaidimas, bet ne toks, kuriame mes siekiame nugalėti.
Užduotis: Kasdien, darbo dienos pradžioje, užsirašykite bent vieną rutininę-žaidybinę veiklą, kuri jums teikia džiaugsmo.
Zigmundas Baumanas „Likvidi meilė apie žmonių ryšių trapumą“
„Kitaip tariant, meilė savo prasmę randa ne troškime siekti gatavų, išbaigtų ir užbaigtų dalykų, bet troškime dalyvauti tampant tokiais dalykais. Meilė panaši į transcendenciją; tai tik kitas kūrybinio polėkio pavadinimas ir kaip toks kupinas rizikos, nes niekada negali žinoti, kur kūryba baigsis.“ Z. Baumanas
Z. Baumanas nagrinėja žmogiškųjų santykių trapumą šiuolaikiniame skubančiame pasaulyje. Žvelgdamas per takios / likvidžios modernybės prizmę, jis ieško būdų, kaip tokiomis sąlygomis megzti tikrus ryšius. Jis kviečia skaitytojus iš pagrindų permąstyti meilės ir įsipareigojimo prigimtį. Šiandien mums ypač trūksta tvirtų ryšių, kurie nedingtų iš mūsų „ekranų“, kaip kad greitai besikeičiantis socialinių tinklų ar pažinčių programėlių turinys.
Užduotis: Pagalvokite, kaip technologijos pakeitė jūsų realius santykius su žmonėmis ir kokia viena bendra veikla galėtų būti tas kūrybinis akstinas tęsti pokalbius ne tik virtualioje aplinkoje.
Emanuelis Levinas „Laikas ir kitas“
„Ryšys su kitu asmeniu užsimezga tiktai kaip atsakomybė, nepaisant to, ar ji būtų prisiimta, ar jos išvengta; ar žinome, kaip ją prisiimti, ar ne; ar galime padaryti ką nors konkretaus dėl kito asmens, ar ne.“ E. Levinas
E. Levinas nedideliame filosofiniame tekste gilinasi į laiko prigimtį ir jo santykį su „kitu“. Filosofas manė, kad etikos pagrindas yra bendravimas su Kitu ir skirtumų tarp mūsų ir jų pripažinimas. Visos mūsų teorijos, koncepcijos ir idėjos apie tai, ką daryti ir kaip gyventi, kyla pripažinus, kad turime bendrauti su kitais žmonėmis, kurie skiriasi nuo mūsų. E. Levinas manė, kad skirtumus, kuriuos jis vadino kitoniškumu, reikia priimti ir jais džiaugtis. Užuot ieškoję mus jungiančio bendrumo ar moralinio rūpesčio apraiškų, turėtume pripažinti, kad kitas žmogus mums yra neištyrinėta visata. Šie skirtumai mums kelia ne tik baimę, bet ir rūpestį bei atsakomybės jausmą.
Užduotis: Užkalbinkite žmogų, kurį pažįstate tik socialiniuose tinkluose o ir kurio skaitmeninis pėdsakas nepanašus į jūsų virtualią arba realią elgseną. Apmąstykite, kaip gerai galima pažinti kitą žmogų.
Martin Buber „Dialogo principas I: Aš ir tu“
„Ateistas, žvelgiantis pro savo palėpės langą, dažnai būna arčiau Dievo nei tikintysis, pasinėręs į savo klaidingą Dievo vaizdinį.“
M. Buberio kūrinyje pabrėžiama autentiško dialogo reikšmė žmonių santykiuose. Pasitelkdamas santykį „Aš-Tu“, jis tyrinėja vidinę ryšio prigimtį, pripažindamas nuoširdžius susitikimus skatinantį tarpusavio supratimą ir gerumą.
Užduotis: Užmegzkite dialogą su kolega ar draugu, remdamiesi M. Buberio principais, ir pabandykite suvokti, kas yra autentiški ir transformuojantys pokalbiai.
Leonidas Donskis ir Tomas Venclova „Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje: Rytų Europos nuojautos ir pranašystės“
„Mielas Tomai, mūsų dienomis kiekviena atvira knyga, ar tai būtų memuarai, ar dialogai su draugu ir kolega, neišvengia duoklės vadinamajai išpažinčių literatūrai (confessional literature). Su Tavimi aš tikiuosi išvengti šios duoklės ir nemokėti jos, nes, viena vertus, dialogo partneris man yra tiesiog įdomesnis už mano biografiją ir išgyvenimus; kita vertus, ir dialogų objektas, kurį siūlau, pernelyg rimtas ir daugialypis, kad jį matuotum vien savimi - tai Rytų Europos pranašystės, kuriomis mūsų regiono (pavadinkime jį Rytų Vidurio Europa) disidentai, kitamaniai, socialiniai kritikai, rašytojai, politikos komentatoriai XX a. ir dabar nusakė Europos ir viso pasaulio būklę, galimybes, likimą ir ateitį.“ Leonidas Donskis
<...>
„Mielas Leonidai, mudviejų susirašinėjimas prasideda labai neramiu laiku, ir čia kaip tik atsiranda proga pasišnekėti apie Rytų Europos pranašystes.“ Tomas Venclova
L. Donskis ir T. Venclova leidžiasi į filosofinių dialogų kelionę, kurioje tyrinėja dramatiškus pokyčius Europoje, pirmiausia susijusius su Rusijos agresija Ukrainoje, Krymo okupacija ir aneksija, karu, tarptautinės saugumo ir taikos sistemos krize bei iššūkiais Europos Sąjungai, JAV ir visam Vakarų pasauliui. Tai knyga ir apie mūsų situaciją – Baltijos šalių vaidmenį šiuolaikinėje nestabilaus pasaulio politikoje. Tai tarsi oksimoronas, ieškant optimizmo pesimizmo amžiuje, nes filosofiniai vilties, atsparumo ir žmogaus dvasios tyrinėjimai padeda mums išlikti.
Užduotis: Pagalvokite, kokias optimizmo pamokas galite išmokti pesimizmo amžiuje ir kaip suprantate atsparumą šiandieninėje visuomenėje?
Algis Mickūnas ir Žilvinas Svigaris „Filosofija ir žmogiškumas“
„Filosofija mirė, tapo nereikalinga, liko vien tik ideologija. Žiūrėdamas į liūdną filosofijos duobkasių darbą kažkas gali pagalvoti, kad neverta užsiimti filosofiniais klausimais ir grįžti prie esminių dalykų.“ Algis Mickūnas
Tyrinėdami filosofijos ir žmogiškumo sankirtas ir buvimo žmogumi esmę, Ž. Mickūnas ir A. Svigaris gvildena esminius žmogaus egzistencijos, tikslo ir gėrio siekio klausimus. Autoriai svarsto šiuolaikinio švietimo problemas ir klausia, kas ugdo mąstančius, demokratijos principais besivadovaujančius piliečius.
Užduotis: Pagalvokite, kas jums padeda bendraujant su kitais žmonėmis nepamesti savęs ir neprarasti žmogiškumo; kur yra riba tarp atvirumo, dosnumo ir ką mes esame „skolingi vieni kitiems“.
Henri-Louis Bergson „Juokas. Studija apie komizmo reikšmę“
„Naudingos profesijos yra aiškiai skirtos visuomenei, o tos, kurių naudingumas abejotinas, gali pateisinti savo egzistavimą tik manydamos, kad visuomenė skirta joms.“ Henri Bergsonas
H. Bergsonas tyrinėja juoko filosofiją, gilindamasis į džiaugsmo sociologiją ir psichologiją. Nedidelėje knygoje pristatomos šmaikštumo ir sąmojo, žmogiškumo ir nejautrumo, absurdiškiausios juoko logikos kategorijos bei jų sąsajos, socialinių juoko prasmių paieška. Kartais beprasmiškose, nežmoniškose situacijose gelbsti tik juokas, o komiko kaukė slepia didžiuosius tragikus.
Užduotis: Pagalvokite, kaip galite padėti tiems draugams ir artimiesiems, kurie visad linksmina aplinkinius ir jais rūpinasi.
Šiuos skirtingus filosofinius tekstus sieja bendra netiesioginio „gėrio“ arba atsparumo neapibrėžtumui gija. Nesvarbu, apie ką kalbama: laimės siekį, tikusi žmogiškus ryšius, etinę atsakomybę, autentišką dialogą, optimizmą, žmogiškumo esmę ar teigiamus juoko aspektus, šie filosofiniai apmąstymai prisideda prie individualaus ir kolektyvinio gėrio suvokimo. Algis Mickus pradėjo savo knygą pesimistine mintimi, kad „filosofija“ mirė, bet poreikis kelti klausimus ir megzti žmogiškus pokalbius niekur nedingo.
* Filosofija (gr. philosophia – phileo „myliu“ + sophia „išmintis“ ) – tai mokslas, tiriantis gamtos, visuomenės raidos dėsnius.
