„Iš tiesų gi jį traukė ne reginys, bet reikalas darant ką nors nekasdienišką išskirti šitą atsisveikinimo su Liucija momentą“, – rašo Vincas Mykolaitis-Putinas. Klaidžiodamas žvilgsniu po apylinkes, Liudas Vasaris prisiminė ne tik slogų išsiskyrimą, bet ir aistringą bučinį, kurį vis dar jautė.
Jį priminė ištaigingas jos kvepalų aromatas, atsisveikinant skleidęsis apie galvą, kaip koks raganiškas kerėjimas. Tikriausiai niekuomet neįstengs to kvapo pamiršti. Toks galėtų būti įsivaizduojamas „Altorių šešėlyje“ kvapas.
Įkvepiame kvapus, ir nusikeliame į Laikinosios sostinės laikus, su jai būdingais kvapais ir istorijomis, užburiančiomis tarsi „Nakties Karalienės“ paslaptis. Taip į mus prabyla kvepiančių knygų istorijos.
Kvepiančių knygų salonas – intriguojanti, skaityti, diskutuoti, per kvapo prizmę knygą pažinti kviečianti knygų ir jų kvapų ekspozicija.
Tarpukario stiliaus įkvėpta ekspozicija supažindina lankytojus su knyga neįprasta forma – per knygos ir jos kvapo sąsajas. Kvepiančių knygų salone reikia pasitelkti vieną iš savo pojūčių – uoslę.
„Kvepiančių knygų saloną: tarpukario literatūrą“ pristatėme Birštone organizuojamoje „Biblioterapijos“ konferencijoje, o šiuo metu ekspozicija keliauja po įvairias Kauno regiono viešąsias bibliotekas. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje ekspozicija laukiama lapkričio pabaigoje.
Projektą „Kvepiančių knygų salonas: tarpukario literatūra“ remia:
