1 diena. Giluišiai → Kreivėnai → Punskas → Valinčiai → Šilainė → Smalėnai → Seinai → Vygriai

Jau susipažinus su Paveldo objektų aprašu (jį dalykiškai parengė Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos darbuotoja Edita Sėdaitytė) tampa aišku, kad Lenkijoje daug nuostabių lankytinų vietų, susijusių su Lietuva. Apskričių viešųjų bibliotekų asociacijos organizuota kelionė lietuviško paveldo pėdsakais prasidėjo šiaurės Lenkijoje, buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) teritorijoje, vienoje iš šešiolikos Lenkijos vaivadijų – Palenkėje. Greta pagrindinių tiriamosios ekspedicijos organizatorių – Klaipėdos Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotojos, projekto vadovės Laimos Pačebutienės bei Apskričių viešųjų bibliotekų asociacijos pirmininkės Rūtos Žirgulytės, mus lydi kelionės vadovas Antanas Visockas.

Palenkė Lietuvai labai svarbi, ja ėjo pagrindiniai keliai į Lvovą, Torūnę, Gdanską, iš čia kilę daug Lietuvos katalikų dvasininkijos atstovų. Palenkės vaivadijoje, Knišine, mirė paskutinysis Jogailaičių dinastijos valdovas, Lietuvos ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas (1520–1572). Šiose žemėse buvo Lietuvos didikų Goštautų, Kiškų, Sapiegų, Radvilų, Pacų valdos. Palenkės vaivadija – išnykusios baltų genties, kovingųjų jotvingių, teritorija. Šiandien, anot mūsų vadovo, genčių gyvenamąsias vietas padeda nustatyti kalbotyra ir archeologija, tyrinėdamos senuosius vietovardžius (toponimus) ir vandenvardžius (hidronimus). Šiaurinės Lenkijos vietovardžius ir vandenvardžius tyrinėjęs švedų mokslininkas Knutas Olofas Falkas (1906–1990) patvirtino, kad daugelis jų yra jotvingių kilmės.

Prieš vidurdienį atvykome į dabartinės Lenkijos žemes, Punsko-Seinų kraštą. Punsko lietuvių bendruomenės pirmininkė Aldona Vaicekauskienė supažindino su sudėtinga šio krašto istorija, nušvietė dabartinę lietuvių padėtį. Anot pirmininkės, daugiausia lietuvių, kalbančių dzūkų tarme, gyvena pačiame Punske ir aplinkiniuose kaimuose: Giluišiuose, Kreivėnuose, Punske, Valinčiuose, Šilainėje, Smalėnuose, Seinuose, Vygriuose.

Pažintį su lietuviškam žodžiui neabejingu kraštu simboliškai pradėjome nuo paminklų knygnešiams. Pirmasis – knygnešiui Vincui Markevičiui (1865–1938) ir jo gimtajam kaimui Giluišiams, deja, jau sunykusiam. Paminklas – didžiulis akmuo su įrašu iš Markevičiams priklausiusių laukų, artimųjų rūpesčiu pastatytas 2005 metais ir skirtas knygnešio 140-osioms gimimo metinėms paminėti. Kitas lietuviškas kaimas, susijęs su spaudos ir knygos veikėjais, – Kreivėnai. Sovietiniais metais šis pasienio ruožas buvo labai saugomas, suartas ir užakėtas, kad būtų matyti sienos pažeidėjų pėdos. Kaimo apylinkėse ilgai gulėjo ženklintas Kreivėnų-Alksnėnų akmuo, apie 1935 m. perkeltas į Lietuvos pusę. Daktaro Jono Basanavičiaus manymu, akmens paviršiuje esantys raštaženkliai būdingi Mažosios Azijos tautoms (aprašytas KVIKLYS, Bronius. Mūsų Lietuva, t.3, p. 471). „Kurį laiką apie akmenį neturėjome jokių žinių, dabar, kai atsivėrė Šengeno erdvė, jį vėl lankome“ – pasakojo Aldona Vaicekauskienė. 1996 m. surengta speciali ekspedicija į Lietuvą.

Dar vienas paminklinis akmuo skirtas žymiam Punsko apylinkių knygnešiui Povilui Matulevičiui (1840–1929). Atminimo lenta su iškaltais Gediminaičių stulpais neleidžia abejoti šio žmogaus nuopelnais platinant lietuvišką spaudą. Jis – vienas pirmųjų krašto knygnešių, priklausęs garsiausio Lietuvos knygnešio Jurgio Bielinio grupei. Negalima nepamiršti ir knygnešio Vinco Kaminsko (1863–1953) iš Kampuočių kaimo; jo atminimas pagerbtas prie vienos sodybos pastatytu mediniu paminklu.

Pirmosios kelionės dienos pusiaukelė – Punskas. Jo mediniai nameliai mena tarpukario laikus, kai beveik pusė gyventojų buvo žydai, taip pat gyveno daug lietuvių, lenkų ir kitų tautybių žmonių. Senamiestyje išliko vienintelė Lenkijoje medinė sinagoga, rabino namas ir buvusi žydų mokykla. Miestelyje dvejos katalikų kapinės, po vieną žydų ir evangelikų. Punsko kapinėse, įkurtose XX a. pr., nemažai metalinių rankų darbo kryžių, tačiau jie nyksta, užgožti akmeninių plokščių, o kartu nyksta ir kapinių unikalumas. Tolumoje, pro medžių žalumą matosi neogotikinė Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, stovinti prie Punios ežero, nuo kurio ir kilo Punsko vardas. Kiek arčiau – keli plenero metu sukurti koplytstulpiai. Kitoje miestelio pusėje, nuo kurios eina kelias į Seinus, jau nauji namai ir naujosios lietuvių kapinės su koplyčia (buvusios Trakiškės).

 Kitas aplankytas paminklinis akmuo, skirtas pirmojo lietuviško spektaklio, Antano Vilkutaičio-Keturakio (1864–1903) „Amerika pirtyje“, 100-mečiui . Spektaklis 1906 m. pastatytas Seivų dvaro kluone (Merkinės girininkija), akmuo atidengtas 2006 m. Ši tradicija, pradėta prieš šimtą metų, tęsiama iki šiol. Po I pasaulinio karo ją puoselėjo Šv. Kazimiero draugija. Vaidinimus, vėl atnaujintus po 1956 metų kultūrinio pakilimo, paprastai statė mokytojai. Sudėtingiausi parengiamieji darbai – paruošti kluoną, sudėlioti scenografiją. Iki mūsų dienų vyksta klojimo teatrų festivaliai. Šiais metais, minint Lietuvos nepriklausomybės 25-metį, Punske sušaukta Lietuvos klojimo teatrų XXVII krivūlė, vyko Rasos šventė. Anot gidės, ši tradicija svarbi ugdant patriotizmą, palaikant kalbą, kaimo sambūrių vieningumą.

Už Trakiškių, kur ne taip seniai Varšuvos traukiniai baigdavo savo maršrutą (dabar pratęstą iki Šeštokų) – rodyklė į Šilainius–Ožkinius. Tai punskiečio verslininko Petro Lukoševičiaus atkuriama senovės baltų genčių – jotvingių ir prūsų – gyvenvietė, garsėjanti Poezijos pavasariais, Jorės šventėmis, vakaronėmis ir kitokiais renginiais. Šio krašto lietuviškumą atspindi ir kaimų pavadinimai, ir prie namų puoselėjami darželiai, ir pakelėse statomi koplytstulpiai bei koplytėlės.

Toliau – Vidugiriai; kurie kaip ir Kreivėnai, Šaukėnai, Senieji Seivai, Baltieji Seivai yra vienas seniausių šio krašto kaimų. Čia lietuvybė puoselėjama kartu su dzūkų tarme. Kelias link Seinų veda pro rašytojo, poeto, publicisto Albino Žukausko (1912–1987) tėviškę Bubelius. Dabar kaimas jau gerokai sulenkėjęs, poeto laikus mena tik pušis ir atminimo akmuo. Pasak Aldonos Vaicekauskienės, su šiuo kraštu susijęs ir kitas plunksnos žmogus – Lietuvos rašytojų sąjungos sekretorė Birutė Jonuškaitė, gimusi Seivuose. Rašytoja išvyko mokytis į Lietuvą, Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką. Jos kūryboje aprašomi gimtojo krašto papročiai, žmonės, įvykiai. Viena naujausių Birutės Jonuškaitės rūpesčiu parengtų knygų – Laiko pameistrys (Lietuvos rašytojų sąjungos fondas, 2010) apie Česlovą Milošą (Czeslaw Milosz) (1911–2004), vasaromis apsistodavusį pas tetas, senelio brolio Česlovo Kunato dukras, Krasnagrūdos dvare.

Dar vienas kaimas – Žagariai, garsėję seniausia medine bažnyčia Suvalkų krašte (sudegė 1984 m.). Dabar ant senųjų pamatų stovi nauja mūrinė bažnyčia, pašventinta 1985 m. per šv. Baltramiejaus atlaidus. Mišios joje laikomos lietuvių kalba. Toliau – graži kelio atkarpa su besidriekiančiais kalneliais – vietos, įamžintos Juozo Javaičio dokumentiniame filme „Česlovo Milošo amžius“. Už Žagarių – Alno ežeras ir Ratnikų kaimas bei sienos perėja ties Lazdijais.

Būtina paminėti ir Berznyko (Beržininkų) kaimą prie senojo Seinų–Gardino kelio. Čia 1524 m. Mikalojus Pacas įkūrė dvarą, pastatė bažnyčią, o 1547–1557 m. išaugo gyvenvietė, kuriai 1559 m. suteiktos Magdeburgo teisės. Berznyke (iki 1795 m. priklausė LDK) kūrėsi ir gražiai sugyveno žydai, mozūrai, sentikiai rusai. Kaimo kapinėse – Daliutės Onos Matulaitės paminklas 1920 m. žuvusiems kariams „Ramybė“ atspindi sudėtingus Lietuvos ir Lenkijos santykius. Berznyke iki 1888 m. mokytojavo rašytojas, pedagogas ir spaudos darbuotojas Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis (1863–1938). Berznyko parapija įkurta anksčiau nei Punsko ar Seinų, tačiau, anot kelionės vadovės, daugėja nutautėjusių, sulenkėjusių lietuvių. Antra vertus, krašto bibliotekos atlieka didelį kultūrinį ir švietėjišką darbą puoselėjant lietuvybę.

Rytų Sūduvoje esantys Seinai – buvusi dvaro gyvenvietė tarp Seinos upės ir Seinų ežero – praeityje neatsiejami nuo Vilniaus dominikonų. Vienuoliai visą turtą paveldėjo testamentu iš Jurgio Grodzinskio. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo dominikonai iš Seinų išsikėlė, vienuolyno pastatuose 1826 m. buvo įkurta seminarija, gyvavusi 100 metų ir bene labiausiai prisidėjusi palaikant krašto lietuviškumą. Joje mokėsi Vincas Kudirka, Motiejus Gustaitis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas Tatarė, Motiejus Brundza, Kazimieras Sederevičius (Sidaravičius), Pranciškus Būčys, Jonas Totoraitis, Antanas Šmulkštys-Paparonis, Mykolas Krupavičius, klestėjo lietuvių tautinis gyvenimas, aktyvi kultūrinė, visuomeninė veikla, daug prisidėjusi prie XIX a. tautinio atgimimo ir lietuviškos spaudos platinimo. 1897–1902 m. Seinų vyskupu buvo garsiausia šio krašto asmenybė – romantinės poemos „Anykščių šilelis“ autorius Antanas Baranauskas (1835–1902). Poeto ir kunigo atminimas įamžintas monumentalia Gedimino Jokūbonio (1927–2006) skulptūra (archit. E. Čekanauskas) šalia Švč. Mergelės Marijos bazilikos , kurios kriptoje jis ir palaidotas. Dabar krašto lietuvybės puoselėjimu rūpinasi Lietuvos konsulatas ir Lietuvių namai, išlaikomi iš vyskupo Antano Baranausko fondo, ūkinės veiklos, vietos valdžios remiamų ir europinių projektų.

Kitas kelionės punktas – Vygriai, miestelis prie Vygrių ežero ir Juodosios Ančios (vienoje jos įlankų įsikūręs Vygrių vienuolynas). Aplink tyvuliuoja kiti ežerai lietuviškais pavadinimais: Ilgis, Grimzdas, Kreivasis, Pučnys, Eglinis, Baltis, Plokštis, Seklis, dabar jau vadinami kitaip. Vietovė pirmiausia siejama su XVII a. viduryje iš Italijos atkeliavusiais vienuoliais kamaduliais. Iki 1795 m. Vygriai priklausė LDK, Vygrių traktu iš Merkinės medžioklės dvaro atjodavę ir čia ilsėdavęsi beveik visi Jogailaičiai ir Vytautas Didysis. Bėgant amžiams baroko stiliaus vienuolynas buvo sugriautas ir uždarytas. Paskutinis jo gyventojas, lietuvių kilmės šviesuolis Viktoras Vinikaitis (1927–1994) visą savo gyvenimą skyrė Vygriams.