2 stendas
SENŲJŲ KNYGŲ ĮRIŠIMO MENAS. Kietviršiai
Įrišant knygą prie susiūtų knygos blokų būdavo pritvirtinami viršeliai, paprastai kietviršiai. Jie saugo knygos bloką, sutvirtina visą knygos įrišimą. Prie nugarėlės viršelis būdavo lygus su bloku, bet iš kitų trijų pusių – beveik visuomet truputį didesnis už jį. Pakraščiai būdavo paliekami įvairaus platumo, žiūrint, kur knygrišys dirbo, kaip tuo metu buvo įprasta, kas buvo madinga. Paprastai knygrišys laikydavosi tam tikrų knygos bloko ir kietviršių storio, knygos formato ir pakraščių pločio proporcijų. Kietviršio pakraštys, kuris susisiekdavo su knygos nugarėle, būdavo atitinkamai paruošiamas, pritaikomas prie nugarėlės. Jį knygrišys suplonindavo, kad, užklijavus odą, neišsiskirtų, o susilietų su nugarėle.
Viduramžiais knygrišiai paprastai kietviršiams vartojo tik medines lentas, dažniausiai buko arba ąžuolo, nors pasitaiko ir kitokių medžio rūšių lentų. Pasitaikydavo, nors ir labai retai, plonučių rankraštinių knygų, įrištų į viršelius iš seno pergamento ir netgi suklijuoto vartoto popieriaus lapų. Tokie viršeliai buvo vėliau taip paplitusių kartono viršelių prototipai.
Renesanso epochoje vietoj storų, nepatogių medinių viršelių (Nr. 1) atsirado lengvučiai oda ir medžiaga aptraukti kartono viršeliai. Pradėtas vartoti kartonas dažniausiai suklijuotas iš atskirų blogesnio popieriaus lapų.
Ruda oda aptraukti antrosios knygos kietviršiai papuošti vienodais paauksuotais įspaudais. To paties Vilniaus knygrišio įrišta bei papuošta ir trečioji knyga, tik kietviršiams panaudota anksčiau spausdinta lenkiška knyga. Tamsiai rudos veršio odos viršelis ir įspaudų trynės puošia Cicerono raštų tomą (Nr. 4). Jo viršutinis kietviršis apvedžiotas Vilniaus knygrišių plačiai vartotos ruletės su vaisiais aklaisiais įspaudais. Centre įspausta ovali plokštelė su kryžiumi ant kalno ir lotynišku įrašu aplinkui, virš plokštelės – knygos autorius, apačioje – tomo numeris.
Visų stende eksponuojamų knygų priešlapiams panaudotas popierius su vandenženkliais, vaizduojančiais karūną (Nr. 1), heraldines gulbes (Nr. 2-3) arba Zenavičių herbą (Nr. 4).
- Bartolus de Saxoferrato. Bartolus super prima [- secunda] parte Digesti novi ... [Lyon?], 1516.
- Sabellicus, Marcus Antonius Coccius. [Opera. T. 3-4]. Basileae, [1593?].
- Sylburg, Friedrich. Romanae historiae scriptores graeci minores, qui partim ab urbe condita, partim ab Augusto imperio, res Romanas memoriae prodiderunt. T. 3. Francofurti, 1590.
- Cicero, Marcus Tullius. Opera quae aedita sunt hactenus omnia, in tomos distincta quat[t]uor ... T. 3-4. Basileae, 1534.
 |
 |
 |
|
Karūna
|
Gulbė
|
Zenavičių herbas
|
