Senųjų spaudinių ekspozicija

K. Donelaičio g. 8, Kaunas

Ekskursijos registruojamos tel. (8 37) 32 43 76, el. paštu seni_reti@kvb.lt arba užpildžius elektroninę ekskursijos užsakymo formą.

Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriuje nuo 1993 m. veikia ekspozicija, iliustruojanti pusės tūkstantmečio spausdinto žodžio raidą nuo pirmųjų spausdintų knygų (inkunabulų) iki XIX a. pabaigos – XX a. pradžios leidinių. Atspindimi daugiausia Vakarų Lietuvos kultūros faktai ar su šiuo regionu ryškiau susijusios asmenybės, nors, be abejo, esama ir visos šalies bei Europos kultūros istorijos pavyzdžių. Formos ir turinio požiūriu tai labai įvairi medžiaga, kurios trumpa apžvalga čia ir pateikiama.

1 stendas

INKUNABULAI - PIRMOSIOS SPAUSDINTOS KNYGOS

Pirmasis spaustuvininkas, apie 1456 m. išspausdinęs knygą renkamomis metalinėmis raidėmis, buvo Mainco miesto pilietis Johanas Gutenbergas (apie 1399 - 1468). Didžiojo išradėjo knyga, specialiojoje literatūroje vadinama 42 eilučių Biblija, ir šiandien tebežavi kaip spaudos meno šedevras.

Visos XV a. spausdintos knygos vadinamos inkunabulais (lot. incunabula – vystyklai). Nuo šiuolaikinių knygų inkunabulai skiriasi visų pirma tuo, jog, kaip ir rankraštinės knygos, neturi antraštinių lapų, leidimo duomenys nurodomi knygos pabaigoje, vadinamajame kolofone. Tekste neišskiriamos pastraipos. Nauja eilute pradedami tik skyriai, o kad būtų patogiau skaityti, meistrai rubrikatoriai paženklindavo pastraipų bei skyrių pradžias raudonais dažais – rubrikomis. Ilgą laiką ranka buvo piešiami spausdintos knygos ornamentai. Prityrę menininkai iliustratoriai įvairiomis spalvomis bei auksu išpuošdavo inicialus, vinjetes, puslapių laukus.

Paauksuotas inicialas iš Hugo de Sancto Caro „Postilės“

Įvairiaspalviai auksuoti įžanginiai inicialai puošia Hugo de Sancto Caro „Postilę“ (Nr. 1), raudoni ir mėlyni inicialai bei rubrikos – Anzelmo Kenterberiečio „Raštus“ (Nr. 2). Trečiojo inkunabulo – Marcialio „Epigramų“ – visi inicialai ir rubrikos raudonos spalvos, originalus gotikinis įrišimas (mediniai viršeliai aptraukti ruda oda), kietviršiai papuošti pavieniais aklaisiais įspaudais, su dviejų metalinių segtuvų liekanomis.

1. Hugo de Sancto Caro. Postilla super quattuor Evangelia. Basileae, 1482.
2. Anselm of Canterbury. Opera ... Nurenberge, 1491.
3. Martialis, Marcus Valerius. Epigrammata. Incluta in Venetiarum, 1482.

2 stendas

SENŲJŲ KNYGŲ ĮRIŠIMO MENAS. Kietviršiai

Įrišant knygą prie susiūtų knygos blokų būdavo pritvirtinami viršeliai, paprastai kietviršiai. Jie saugo knygos bloką, sutvirtina visą knygos įrišimą. Prie nugarėlės viršelis būdavo lygus su bloku, bet iš kitų trijų pusių – beveik visuomet truputį didesnis už jį. Pakraščiai būdavo paliekami įvairaus platumo, žiūrint, kur knygrišys dirbo, kaip tuo metu buvo įprasta, kas buvo madinga. Paprastai knygrišys laikydavosi tam tikrų knygos bloko ir kietviršių storio, knygos formato ir pakraščių pločio proporcijų. Kietviršio pakraštys, kuris susisiekdavo su knygos nugarėle, būdavo atitinkamai paruošiamas, pritaikomas prie nugarėlės. Jį knygrišys suplonindavo, kad, užklijavus odą, neišsiskirtų, o susilietų su nugarėle.

Viduramžiais knygrišiai paprastai kietviršiams vartojo tik medines lentas, dažniausiai buko arba ąžuolo, nors pasitaiko ir kitokių medžio rūšių lentų. Pasitaikydavo, nors ir labai retai, plonučių rankraštinių knygų, įrištų į viršelius iš seno pergamento ir netgi suklijuoto vartoto popieriaus lapų. Tokie viršeliai buvo vėliau taip paplitusių kartono viršelių prototipai.

Renesanso epochoje vietoj storų, nepatogių medinių viršelių (Nr. 1) atsirado lengvučiai oda ir medžiaga aptraukti kartono viršeliai. Pradėtas vartoti kartonas dažniausiai suklijuotas iš atskirų blogesnio popieriaus lapų.

Ruda oda aptraukti antrosios knygos kietviršiai papuošti vienodais paauksuotais įspaudais. To paties Vilniaus knygrišio įrišta bei papuošta ir trečioji knyga, tik kietviršiams panaudota anksčiau spausdinta lenkiška knyga. Tamsiai rudos veršio odos viršelis ir įspaudų trynės puošia Cicerono raštų tomą (Nr. 4). Jo viršutinis kietviršis apvedžiotas Vilniaus knygrišių plačiai vartotos ruletės su vaisiais aklaisiais įspaudais. Centre įspausta ovali plokštelė su kryžiumi ant kalno ir lotynišku įrašu aplinkui, virš plokštelės – knygos autorius, apačioje – tomo numeris.

Visų stende eksponuojamų knygų priešlapiams panaudotas popierius su vandenženkliais, vaizduojančiais karūną (Nr. 1), heraldines gulbes (Nr. 2-3) arba Zenavičių herbą (Nr. 4).

1. Bartolus de Saxoferrato. Bartolus super prima [- secunda] parte Digesti novi ... [Lyon?], 1516.
2. Sabellicus, Marcus Antonius Coccius. [Opera. T. 3-4]. Basileae, [1593?].
3. Sylburg, Friedrich. Romanae historiae scriptores graeci minores, qui partim ab urbe condita, partim ab Augusto imperio, res Romanas memoriae prodiderunt. T. 3. Francofurti, 1590.
4. Cicero, Marcus Tullius. Opera quae aedita sunt hactenus omnia, in tomos distincta quat[t]uor ... T. 3-4. Basileae, 1534.

Karūna	Gulbė	Zenavičių herbas

3 stendas

SENŲJŲ KNYGŲ ĮRIŠIMO MENAS. Puošyba

XV a. įrišimuose įspausti ornamentai yra labai gilūs ir ryškūs. Kadangi knygrišiams sunku buvo vienodai įspausti didesnius spaudus, buvo pradėta gaminti spaudus-plokšteles, kurios įspaudžiamos ne ranka, bet rankiniu presu. Presu plokštelės ornamentas visose vietose įspaudžiamas lygiai ir vienodai.

XV a. pabaigoje pradėta raižyti ir didesnes plokšteles su vis sudėtingesniais ornamentais ir net paveikslais. Dažnai plokštelė buvo pritaikyta visam knygos viršeliui ar didesnei jo daliai papuošti. Ankstyvosios plokštelės žymiai skyrėsi nuo vėlesnių, jau XVI a. vartotų. Senesnės plokštelės dažniausiai būdavo apvedžiotos įvairiais raštais, o XVI a. – tiesiomis linijomis apvestais stačiakampiais. Plokštelės buvo daromos porinės, abiem kietviršiams skirtingos. Jos dažniausiai išgraviruojamos abiejose vieno metalo gabalo pusėse. Dėdami plokšteles į presą, knygrišiai kartais puses sumaišydavo, todėl kai kurių įrišimų abiejuose kietviršiuose matomi tie patys vaizdai.

Tokios klaidos nepadarė Prūsijos kunigaikščio Albrechto Fridricho bibliotekos knygą (Nr. 1) įrišęs ir papuošęs meistras: viršutiniame kietviršyje įspausta plokštelė su nukryžiuotu Kristumi, apatiniame – plokštelė, vaizduojanti Mirtį. Plokštelėmis puoštos ir kitos stendo knygos. Jų motyvai įvairūs: Fortūna ovale (Nr. 2), protestantizmo vadų M. Liuterio ir P. Melanchtono portretai (Nr. 3), Apreiškimo scena (Nr. 4), Groljero stiliaus plokštelė su arabeskomis (Nr. 7).

Paveikslėlius juosia arba jų apačioje įspausti lotyniški įrašai (Nr. 1-4), kurių paskirtis dvejopa: informuoti skaitytoją ir puošti viršelį.

Jau iš seno knygoms įrišti, be jaučio ir kiaulės odos (pastarąją ypač mėgo vokiečių knygrišiai), vartotas pergamentas, kuris buvo žymiai pigesnis. Pergamento įrišimai patvarūs, juos lengva nudažyti ir puošti įvairiais įspaudais, nors, būdamas gražus pats savaime, pergamentas dažnai visai nepuošiamas. Eksponuojamas labai retas poliruotas kaulinis gausiai puoštas pergamento įrišimas (Nr. 4).

XV a. antrojoje pusėje kai kurie Lietuvos knygrišiai plonas knygutes įrišdavo į vartoto pergamento lapus iš senų bažnytinių knygų su gaidomis ir nutapytais inicialais. Antai Ovidijaus „Metamorfozių“ knyga (Nr. 5) įrišta į pergamento lapą, paimtą iš senų, nebevartojamų XV a. antifonarų. Abi jo pusės prirašytos. Įrišimas lengvas, prie pergamentinio viršelio iš vidaus priklijuotas knygos priešlapis; tarp jų nėra jokio kartono ar popieriaus.

1. [Biblia]. Prophetae omnes = Alle Propheten / D. Mart. Luther. Wittenberg, 1565.
2. Aristoteles. Commentariorum collegii Conimbricensis Societatis Iesu, in octo libros physicorum Aristotelis Stagiritae, pars prima. Coloniae, 1609.
3. Strigel, Victor. Υπομνηματα In omnes Psalmos Davidis ... Lipsiae, [1563 ?].
4. Theodoretus. Opera omnia ... Coloniae Agrippinae, 1617. 2 t.
5. Ovidius, Publius Naso. ... Metamorphoseos libri XV. Florentiae, 1522.
6. Werdenhagen, Johannes Angelius. De rebus publicis Hanseaticis ... T. 3-4. Lugduni Batavorum, 1631.
7. Dieterich, Balthasar. Res virgiliana. Gorlicii, 1601.

4 stendas

SENŲJŲ KNYGŲ ĮRIŠIMO MENAS. Superekslibrisai

XVI a. tarp bibliofilų labai paplito viršelyje įspaustas ekslibrisas, vadinamas superekslibrisu, kurio pirminė paskirtis buvo skaitytojui iš karto parodyti, kam knyga priklauso. XVI a. superekslibrisą paprastai sudarydavo knygos savininko herbas, vardo, pavardės bei visų jo titulų inicialai. Jei superekslibrisas nebuvo sudėtingo puošimo dalis, knygrišys skirdavo jam vietą viršutinio, retai apatinio kietviršio centre.

Eksponuojamos superekslibrisais paženklintos knygos su Šemetų giminės herbu Gulbe ir inicialais I S (Nr. 1), herbu ir inicialais A S iš šonų (Nr. 2), dviem paauksuotais herbais (Lelivos ir Chreptavičių) skyduose (Nr. 3), Laivo herbu ovaliniame rėmelyje ir inicialais (Nr. 4), herbu ir lotynišku įrašu aplinkui (Nr. 5).

1. Baronio, Cesare. Annales ecclesiastici. T. 1. Antverpiae, 1589.
2. Theophylactus. ... [in] omnes Divi Pauli Apostoli Epistolas Enarrationes. Basileae, 1540.
3. Jaskier, Mikolaj. Iuris provincialis quod Speculum Saxonum vulgo nuncupatur libri tres ... In regia Poloniae Cracovia, 1535.
4. Salon, Michael Bartholomeus Valentinus. Controversiae de iustitia et iure ... Venetiis, 1608. 2 t.
5. Valeriano, Giovanni Piero. [Hieroglyphica ...]. [Basileae, 1556].

5 stendas

LDK VALSTYBĖS, BAŽNYČIOS BEI KULTŪROS VEIKĖJŲ BIBLIOTEKŲ KNYGOS

XVI a. LDK nepaprastai sparčiai ėmė plisti knygos. Naują epochą Lietuvos bibliotekininkystės ir bibliofilijos istorijoje pradėjo didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto biblioteka, stebinanti knygų turinio įvairumu ir platumu (gausiausiai joje atstovaujama teisė).

Nusižiūrėjusi į valdovus, knygas pradėjo kaupti ir Lietuvos diduomenė. XVI a. pabaigoje ir ypač XVII a. pirmojoje pusėje knygų kolekcionavimas tapo tiesiog aristokratų mada. Pavyzdžiui, Lietuvos kancleris, Vilniaus vaivada L. Sapiega savojoje Bibliotheca Sapiehana turėjo per 3000 tomų. Taip pat dideles bibliotekas turėjo Chodkevičiai, Radvilos, Pacai, Žemaičių didikai Šiukštos bei Šemetos.

Knygas rinko ir tokie Bažnyčios dignitoriai, kaip Vilniaus vyskupai V. Protasevičius ir E. Valavičius, kardinolas J. Radvila, Žemaičių vyskupai M. Giedraitis, M. Pacas ir kiti. Dauguma jų savo knygų rinkinius užrašydavo Vilniaus akademijai, Kražių kolegijai arba kuriam nors globojamam vienuolynui ar bažnyčiai. Didžiai vertindami knygas, jų savininkai pažymėdavo, kam jos priklauso, kartais net nurodydavo, iš kur knyga gauta ar pirkta, ir už kokią kainą.

Eksponuojami didikams Chodkevičiams ir vyskupui E. Valavičiui priklausę leidiniai.

Chodkevičių knygų (Nr. 1-3) viršeliai aptraukti pergamentu, veidrodžiai įrėminti tiesiomis linijomis, kampus puošia pavieniai aklieji įspaudai. Viršutinio veidrodžio centre įspaustas herbas Grifas skyde, virš jo inicialai A CH. Apatinio veidrodžio centre įspausta dvilypė lelija ovaliame rėmelyje. Kietviršių įspaudai paauksuoti. Blokų kraštai nudažyti raudonai. Priešlapiams panaudotas popierius su vandenženkliu, kuriame pavaizduotas herbas Habdank.

Eustachijaus Valavičiaus bibliotekos knyga taip pat pergamentiniais viršeliais, viršutiniame veidrodyje paauksuotas jos savininko, būsimojo Vilniaus vyskupo, superekslibrisas – Bogorijos herbas ir inicialai E W. Knyga įrišta Vilniuje ne vėliau kaip 1616 m., kada E. Valavičius tapo Vilniaus vyskupu. Nuo tų metų savo knygoms puošti jis vartojo superekslibrisą, kuriame virš herbo jau yra vyskupo mitra ir pastoralas.

1-3. Lippomano, Luigi. De vitis sanctorum ... T. 1, 3, 6. Venetiis, 1581.
4. Gellius, Aulus. [Noctes Atticae. Francofurti, 1603].

Herbas Habdank

6 stendas

LDK VALSTYBĖS, BAŽNYČIOS BEI KULTŪROS VEIKĖJŲ BIBLIOTEKŲ KNYGOS

Nemažą biblioteką turėjo vienas iš lietuviškos raštijos LDK pradininkų, Krakių klebonas, vėliau Varniuose kaip Žemaičių kanauninkas gyvenęs Mikalojus Daukša (1527/1538 – 1613).

Pristatomos dvi jo rinkiniui priklausiusios knygos. Pirmąją, kaip rodo paties rašytojo ranka darytas įrašas, M. Daukša 1612 m. dovanojo Kretingos bernardinų vienuolynui. Leidinys įrištas XVI a. Vilniuje. Ruda oda aptrauktas kietviršis suklijuotas iš senos lotyniškos knygos lapų. Viršutinio veidrodžio centre įspausta renesansinė arabeska ovaliame rėmelyje. Visi veidrodžio įspaudai paauksuoti. Priešlapiams panaudotas popierius su vandenženkliu, vaizduojančiu herbą Jelita – tris sukryžiuotus durtuvus. Po metų, t. y. 1613 m., M. Daukša Kretingos bernardinams dovanojo dar vieną knygą – I a. žydų istoriko Juozapo Flavijaus veikalą „Žydų senovė“ (Nr. 2).

M. Daukšai priklausiusi knyga

M. Daukšą globojo didikas, kelių Europos universitetų auklėtinis, pirmųjų lietuviškų knygų LDK leidėjas, Alsėdžiuose rezidavęs Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis (apie 1536 – 1605). Eksponuojamos trys šiam šviesuoliui priklausiusios knygos. Pirmoji (Nr. 3) pergamentiniu viršeliu, pavadinimas tušu užrašytas nugarėlėje. Bloko kraštai nudažyti raudonai, matosi surišimo dirželių liekanos. Antrąją knygą (Nr. 4) M. Giedraitis už 5 auksinus įsigijo Varšuvoje, tačiau įrišo Vilniuje. Priešlapiams panaudoto popieriaus vandenženkliuose pavaizduota viena iš herbo Liubičius atmainų. Bloko kraštai nudažyti raudonai, pusė viršelio nulaužta. Trečiąją knygą (Nr. 5), jau įrištą, M. Giedraitis nusipirko studijuodamas Leipcigo universitete 1565 m.

1. Angelus de Clavasio. Summa Angelica de casib[us] conscientie. Lugduni, 1509.
2. Flavius, Iosephus. Antiquitatum iudaicarum libri XX ... Basileae, 1540.
3. Grodzicki, Stanisław. Quadripartitae Conciones ... Cracoviae, 1605.
4. Missale Romanum. Venetiis, 1584.
5. Durandus, Gulielmus. Speculi ... pars prima et secunda, [tertia et quarta] ... Basileae, 1563.

Herbas Jelita	Herbas Liubičius

7 stendas

LDK VALSTYBĖS, BAŽNYČIOS BEI KULTŪROS VEIKĖJŲ BIBLIOTEKŲ KNYGOS

Vyskupo Merkelio Giedraičio įpėdinis ir jo darbų tęsėjas Žemaičiuose Mikalojus Pacas (apie 1570 – 1624) jau 1596 m., būdamas Vilniaus kapitulos kanauninku, turėjo didoką biblioteką. Tais metais kapitula skyrė jam vieną iš savo namų, kuriame iki 1610 m. ir buvo laikomas minėtasis knygų rinkinys. 1610 m. paskirtas Žemaičių vyskupu, M. Pacas atsisakė namo Vilniuje, pats persikėlė į Varnius, o savo biblioteką dovanojo Žemaičių vyskupystei.

Visos eksponuojamos knygos originaliais rudos odos viršeliais. Kietviršiai papuošti: renesansiniais kampiniais įspaudais ir arabeskomis (Nr. 2); ruletėmis su vaisių, mazgų ir juostų ornamentų, alegorinių figūrų su įrašais raštu, taip pat ovalia plokštele su kryžiumi ant kalno ir lotynišku įrašu aplinkui bei herbiniu superekslibrisu su dvilypės Lelijos herbu ir inicialais N P (Nr. 3-4). Priešlapių popierius su vandenženkliais, vaizduojančiais herbą Juodvarnis (Nr. 2) ir vieną iš herbo Liubičius atmainų (Nr. 3-4).

1. Iustinianus, Petrus. Rerum Venetarum ab urbe codita ad annum MDLXXV historia. Venetiis, 1576.
2. Stella, Didacus. ... In sacrosanctum Iesu Christi Domini nostri Evangelium secundum Lucam, enarrationum tomus primus [secundus]. Antverpiae, 1593.
3. Augustinus, Aurelius. [… Omnium operum primus - decimus tomus ... T. 5-6]. Basileae, 1529.
4. Ioannes Chrysostomus. Quintus et ultimus tomus Operum ... Basileae, 1558.

Herbas Juodvarnis	Herbas Liubičius

8 stendas

JĖZUITŲ KOLEGIJŲ VADOVĖLIAI

Jėzuitai ištisus du šimtmečius (1569–1773 m.) buvo patys veikliausi ir pagrindiniai Lietuvos švietėjai. Platus jų mokyklų tinklas apėmė visą Lietuvos valstybę su gausiomis Rusios ir Livonijos žemėmis. Jėzuitų dėmesys buvo sutelktas į vakarietiško tipo lotyniškas kolegijas ir akademiją. Pirmoji jėzuitų kolegija įsteigta Vilniuje prie Šv. Jono bažnyčios 1570 m., Kražiuose – 1616 m., Kaune – 1649 m.

Jėzuitų kolegijose paprastai būdavo penkios klasės. Pirmose trijose klasėse mokyta skaityti lotyniškai, gerai suprasti tekstą ir laisvai susikalbėti; dviejose aukštesnėse klasėse (humaniora) – taisyklingai klasikine lotynų kalba rašyti, kurti eilėraščius, viešai kalbėti. Be to, mokyta antikinės ir viduramžių literatūros, iškalbos, mitologijos, istorijos, geografijos, graikų kalbos pradmenų. Kai kur programos dar būdavo praplečiamos filosofijos ir teologijos kursu tiems mokiniams, kurie ruošėsi tapti kunigais. Buvo mokoma pagal jėzuitų ordino nustatytą ir mažai keičiamą planą, vadinamąjį ratio studiorum. Mokymo metodas – scholastinis, dėstomoji kalba – lotynų, kuri dar tebevyravo moksle, literatūroje, diplomatijoje.

Eksponuojami XVII-XVIII a. lotyniški graikų ir vokiečių kalbų (Nr. 1-2), retorikos (Nr.3), poetikos (Nr. 4), metafizikos (Nr. 5), fizikos (Nr.6), matematikos (Nr.7-10) vadovėliai, iš kurių mokėsi 9-17 metų berniukai – jėzuitų kolegijų auklėtiniai, bei traktatas apie kalendorių (Nr. 11). Knygos spausdintos įvairiose vietose. Viena iš jų (Nr. 7) parengta Vilniaus akademijoje; jos leidimo data užšifruota skaičių lentelėje.

1. Principia sermonis Graeci … Tiguri, 1736.
2. Porta ad Germanam linguam ... Brunsbergae, 1700.
3. Radau, Michael. Orator extemporaneus ... Coloniae, 1691.
4. Donati, Alessandro. Ars poetica sive institutionum artis poeticae libri tres. Coloniae Agrippinae, 1633.
5. Genovesi, Antonio. Elementa metaphysicae. T. 3-4. Venetiis, 1753.
6. Mako, Paulus. Compendiaria physicae institutio ... P. 2. Vindobonae, 1766.
7. Alpha matheseos arithmetica ... Vilnae, 1733.
8. Wolff, Christian Freiherr von. Compendium elementorum matheseos universae ... T. 1. Lausannae et Genevae, 1742.
9. Lecchi, Antonio. Elementa geometriae ... T. 2. Mediolani, 1754.
10. Kinner von Löwenthurn, Gottfried Alois. Elucidatio geometrica ... Pragae, 1654.
11. Tylkowski, Adalbert. Quintuplex temporis exegesis ... [Oliva], 1687.

9 stendas

DEMONOLOGIJA. KNYGŲ CENZŪRA

Demonologija – teologijos šaka, aiškinanti demonų kilmę, jų vaidmenį žmonių gyvenime. Viduramžiais buvo tikima, kad žmones supa demonai, kurie kėsinasi į jų sielas. Bendravimu su demonais buvo kaltinami eretikai. Demonologija plačiai rėmėsi inkvizicija. Su demonologija susijusi ir „raganų“ medžioklė. Demonologai rašė traktatus apie demonus, jų galią, apsisaugojimo nuo jų būdus, leido demonus išvarančių maldų rinkinius ir lapelius, pranešančius apie išaiškintus ir pasmerktus žymiausius „apsėstuosius“.

Eksponuojami du XVI a. demonologiniai traktatai. G. Menghio „Demonų rimbe“ (Nr. 1) surinktos maldos (egzorcizmai), naudotos velniui išvaryti iš kūno. J. Wiero veikale „Apie demonų apgaulę...“ (Nr. 2) aprašomas velnio atsiradimas ir veikla, burtininkavimai, raganavimai, apžavai, minima Livonija ir kaimyniniai kraštai su ten gyvenančiais burtininkais – vilkolakiais. Knygos pabaigoje pateikiamas visos šėtono imperijos aprašymas.

Augant knygų spausdinimui bei prekybai, atsirado ir jų cenzūra. Valstybinė ir bažnytinė cenzūra buvo būdinga visoms Europos valstybėms. Pagrindinis cenzorius buvo bažnytinė valdžia. Katalikų bažnyčia, sukrėsta reformacijos ir išgąsdinta vis didėjančių pasaulietinės valdžios pastangų sukaupti savo rankose kuo daugiau galios, nutarė imtis griežtesnių priemonių. Buvo sudarinėjami draudžiamų knygų katalogai, indeksai. Tai be galo sunkino spaustuvininkų ir pirklių darbą, knygų leidimas pasidarė rizikingas ir net pavojingas amatas.

„Index librorum prohibitorum“ (Nr. 3-4) tai Vatikano sudarytas katalikams skaityti draudžiamų knygų sąrašas, leidžiamas nuo 1559 m. iki mūsų dienų. Jis būdavo nuolatos papildomas ir išleistas apie 40 kartų. 1758 m. išleistame egzemplioriuje (Nr. 4) įtraukti kaip pavojingi bažnyčiai kūriniai: Dž. Bokačo novelių rinkinys „Dekameronas“, Voltero „Filosofiniai laiškai“, M. Koperniko astronominis veikalas „Apie dangaus sferų sukimąsi“ (Nr. 5), G. Galilėjaus „Dialogas apie dvi svarbiausias pasaulio sistemas“, kuriame ginama M. Koperniko teorija. Į pavojingų knygų sąrašą pateko ir Lietuvos autorių Mikalojaus Radvilos bei Andriaus Volano veikalai. Greta draudžiamų knygų sąrašų – keli nesunaikintų „eretiškų“ knygų pavyzdžiai (Nr. 5-9). Draudimai skaityti šiuos veikalus įrašyti antraštiniuose lapuose, prie pavadinimų.

1. Menghi, Girolamo. Flagellum daemo[num] ... Bononiae, 1589. 2 t.
2. Wier, Johann. De praestigiis daemonum, et incantantionibus ac veneficiis libri sex. Basileae, 1577.
3. Index librorum prohibitorum ... Romae, 1704.
4. Index librorum prohibitorum. Romae, 1758.
5. Kopernik, Mikołay. De revolutionibus orbium coelestium, libri VI. Basileae, 1566.
6. Frisius, Ernestus Eremundus. Origo et historia Belgicorum tumultuum ... Amstelodami, 1641.
7. Brucker, Jakob. Institutiones historiae philosophicae ... Lipsiae, 1747.
8. Brucker, Jacob. Miscellanea historiae philosophicae literariae criticae. Augustae Vindelicorum, 1748.
9. Sarpi, Paolo. Historiae Concilii Tridentini libri octo. Gorinchemi, 1658.

10 stendas

SENIEJI GEOGRAFIJOS ATLASAI IR ŽEMĖLAPIAI

Plečiantis prekybiniams ryšiams tarp Europos valstybių ir užjūrio šalių, reikėjo vis daugiau miestų planų ir valstybių bei kraštų žemėlapių. Vokiečių geografas, kilęs iš senos rašytojų šeimos, Georgas Braunas, bendradarbiaudamas su piešėju ir raižytoju Pranciškum Hogenbergu, parengė šešių knygų didžiųjų pasaulio miestų atlasą (Civitates Orbis Terrarum. Coloniae, 1572–1576) su planais, panoraminiais vaizdais ir aprašymais, tarp jų ir Vilniaus miesto (Vilna Litvaniae Metropolis).

Pirmas žinomas Vilniaus miesto vaizdas iš G. Brauno atlaso

Regionų žemėlapiai iki XV a. pabaigos buvo daromi „iš akies“, nenaudojant net elementariausių geometrijos skaičiavimų. XV a. pabaigoje ir ypač XVI a. įvairūs Europos kraštai pradėti topografuoti, sudaromi nauji patikslinti žemėlapiai.

Tais laikais pirmąkart buvo topografuojama ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Šio sudėtingo darbo iniciatorius buvo Mikalojus Kristupas Radvila (1549-1616). Žemėlapio antraštėje pažymėta, kad jis parengtas jo „triūsu, rūpesčiu ir lėšomis“. Iš darbo atlikėjų žinomas tik vienas – Tomas Makovskis (1575-1630), dirbęs Radvilų grafiku ir kartografu Nesvyžiuje. Jis buvo ir prie žemėlapio pridėto Lietuvos aprašymo „Litvaniae descriptio summa“ autorius. Žemėlapį išraižė varyje gabus graveris Gerardas Heselis, o išleido Amsterdame (1613 m.) Willemas Janszoonas Blaeu (Blau). Žemėlapio dydis – 71,5x73 cm. Šis žemėlapis, kaip autoritetingiausias ir tiksliausias Lietuvos geografinis vaizdas, žymių kartografų buvo dedamas į atlasus.

M. K. Radvilos Lietuvos žemėlapio 1613 m. laida

Eksponuojami du didieji J. B. Homanno ir J. Baeu atlasai (Nr. 1-2). Pirmajame įdėtas Lenkijos-Lietuvos žemėlapis, antrajame, tiksliau viename iš keturių tomų, kurio KAVB neturi, perspausdinamas M. K. Radvilos sudarytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis.

Trečiojo leidinio autorius Joachimas Vadianas (1484-1551) buvo žymus šveicarų humanistas, Sankt Galeno miesto gydytojas, geografas, Vienos universiteto filosofijos ir poetikos profesorius ir rektorius. Jis platino savo krašte Reformaciją, bendradarbiavo su Ulrichu Cvingliu ir Martinu Liuteriu, parašė keletą poezijos kūrinių, kurių penketą dedikavo Žygimantui Senajam 1515-1525 m. laikotarpiu, komentavo antikinius autorius (pavyzdžiui, Dionisijų Afrą Peregietį). Svarbiausi jo darbai yra „Sankt Galeno abatų istorija“ ir „Frankų karalių istorija“, bet jie buvo išspausdinti vėliau. Ciuriche 1548 m. išleista knyga „Trumpos žinios apie tris žemės dalis – Aziją, Afriką ir Europą“ (Nr. 3) yra susijusi su Vadiano paskaitomis apie apaštalų istoriją.

Ne mažiau įdomus eksponatas – D. Szybinskio parengtas (išverstas iš prancūzų kalbos, pataisytas ir išplėstas) pirmasis Respublikoje mokyklinis atlasas, išleistas 1772 m. Varšuvoje (Nr. 4).

1. Homann, Johann Baptist. [Grosser Atlas über die ganze Welt. Nürnberg, 1735].
2. Blaue, Jean. [Atlas major. Amsterdam, 1662].
3. Vadianus, Joachim. [Epitome trium terrae partium, Asiae, Africae et Europae. Tiguri, 1548].
4. Szybiński, Dominik. Atlas dziecinny ... W Warszawie, 1772.

11 stendas

RAŠTAI APIE LIETUVOS ISTORIJĄ, KALBĄ, KULTŪRĄ

Lietuvos istorijai, kultūrai pažinti labai svarbi yra svetimkalbė literatūra, sukurta Lietuvoje arba už jos ribų ir vienaip ar kitaip liečianti Lietuvos istoriją, kultūrą, tikybą, kalbą, mokslą ir pan. Didžioji jos dalis parašyta XVI–XVIII a. lotynų, lenkų, vokiečių, rusų kalbomis. Šią literatūrą skirstyti žanriniu ar tematiniu aspektu gana keblu, nes joje, kaip ir visoje senojoje raštijoje, grožinės literatūros elementai glaudžiai susiję su istoriniais, publicistiniais, religiniais ar filosofiniais motyvais.

Lietuvos kariuomenėje tarnavęs italų kilmės karo inžinierius A. Gvanjinis savo „Europinės Sarmatijos kronikoje“ (Nr. 1-2) ne tik pateikia naujų žinių iš Žygimanto Augusto valdymo laikų, rašo apie lietuvių žemdirbystę, papročius, religiją, bet ir pirmą kartą išspausdina išgalvotus Lietuvos kunigaikščių portretus.

Imaginaciniai (išgalvoti) Lietuvos kunigaikščių portretai iš A.Gvanjinio „Kronikos“ (1611 m.)

Kitas kronikininkas, XIV a. pirmosios pusės Vokiečių ordino kapelionas Petras Dusburgietis savo „Prūsijos kronikos“ trečioje dalyje šlovina agresiją prieš prūsus ir lietuvius, kalba apie prūsų buitį ir kultūrą, aprašo ordino karų su LDK pradžią. Faktų apie prūsų istoriją, etnografiją, kalbą taip pat pateikia svarbiausi XVII a. istoriko K. Hartknocho, pirmojo Dusburgiečio „Kronikos“ leidėjo, veikalai (Nr. 3-4).

Epitafinės kūrybos pavyzdžių iš įvairių Lietuvos bažnyčių randame lenkų kunigo, rašytojo, istoriko S. Starovolskio veikale „Sarmatų“ paminklai (Nr. 5).

Tikru Lietuvos istoriografijos paminklu ir lietuvių tautos kultūriniu palikimu tapo epopėjinė lenkiškai rašiusio XIX a. pirmosios pusės istoriko romantiko T. Narbuto „Lietuvių tautos istorija“. Eksponuojamas penktasis šio veikalo tomas su rankraštiniu S. Valiūno eilėraščio „Dūmojimas seno žemaičio ant kalno Birutos tekstu“ (Nr. 6).

Valiūnas. Biruta. Įrištas rankraštis T. Narbuto knygoje „Lietuvių tautos istorija“

1-2. Guagnini, Alessandro. Kronika Sarmacyey europskiey ... W Krakowie, 1611.
3-4. Peter von Dusburg. Chronicon Prussiae ... Item Dissertationes XIX. Antiquitates Prus-sicas complexa. / Auctore et collectore Christophoro Hartknoch. Francofurti et Lipsiae, 1679.
5. Starowolski, Szymon. Monumenta Sarmatarum ... Crakoviae, 1655.
6. Narbutas, Teodoras. Dzieje staroźytne narodu litewskiego. T. 5. Wilno, 1839.

12 stendas

DIDŽIŲJŲ LIETUVOS IR KAUNO ŽMONIŲ VEIKALAI

Ryškų pėdsaką LDK kultūroje paliko Kaune gimę broliai Kojelavičiai. Albertas Vijūkas-Kojelavičius (1609–1677), vienas žymiausių Vilniaus akademijos profesorių, pasireiškė įvairiose srityse, tačiau reikšmingiausi yra jo istoriniai darbai, tarp kurių svarbiausias – garsioji „Lietuvos istorija“ (Nr. 2). Neskaitant M. Strijkovskio „Kronikos“, ji buvo vienintelė Lietuvos istorija iki pat XIX a. pradžios – S. Daukanto veikalų. Daugiau jos niekas iki to laiko nerašė.

A.Vijūkas-Kojelavičius turėjo dar tris brolius, iš kurių Kazimieras pasižymėjo retorikoje. Eksponuojamas jo parašytas ir 1668 m. Antverpene išleistas veikalas „60 pamokslo sakymo būdų“ (Nr. 3).

Kaip ir broliai Kojelavičiai, Vilniaus akademijoje darbavosi pirmojo Respublikoje muzikos vadovėlio ir originalios graikų kalbos gramatikos, daugelio panegirikų, eilėraščių, draminių kūrinių Vilniaus mokykliniam teatrui bei „Bažnyčios teologijos“ (Nr. 4) autorius Žygimantas Liauksminas (1596-1670), dvidešimt veikalų, tarp jų ir knygą „Apie palūkanas“ (Nr. 5) parašęs Martynas Smigleckis (1562-1618) arba „Filosofijos apybraižoje“ (Nr. 6) pirmą kartą Lietuvoje pateikęs Naųjųjų laikų filosofijos ir gamtos mokslų teorijas Antanas Skorulskis (1715-1780).

Žygimanto Augusto juriskonsultas ir dvaro poetas Petras Roizijus (apie 1505-1571) parašė tris teisės darbus: du liko neišspausdinti, o trečiasis, didžiausias ir labiausiai išgarsinęs jį kaip teisininką - „Sprendimai šventajame Lietuvos tribunole“ pirmą kartą buvo išspausdintas 1563 m. Krokuvoje, o paskui su kai kuriais pakeitimais bei pataisymais 1570 m. Frankfurte prie Maino (Nr. 7), 1572 m. Venecijoje. Jame nagrinėjami įvairūs teisiniai klausimai (rašoma apie procentus ir palūkanas, savižudžių testamentus ir kt.), propaguojama romėnų teisė Lietuvoje.

Vyriausiojo tribunolo posėdis. Raižinys iš P. Roizijaus knygos

Vilniaus akademijos auklėtinis Kazimieras Semenavičius (apie 1600 - po 1651) – inžinierius, artilerijos specialistas, gyvendamas Olandijoje, lotynų kalba parašė ir 1650 m. išleido „Didįjį artilerijos meną“. Kitais metais Amsterdame ta pati knyga buvo išleista prancūzų kalba (Nr. 8). Pusantro šimto metų ji buvo svarbiausias artilerijos mokslo veikalas Europoje. Jame pirmąsyk keliama raketos ir raketinės artilerijos idėja.

A. Kojelavičiaus „Lietuvos istorija“ (1650 m.) titulinis lapas

1. Kojelavičius-Vijūkas, Albertas Vaitiekus. De vita et moribus R. P. Laurentii Bartilii e SI. ... Vilnae, 1645.
2. Kojelavičius-Vijūkas, Albertas Vaitiekus. Historiae Litvanae pars prior. Dantisci, 1650.
3. Kojelavičius-Vijūkas, Kazimieras. Modi LX sacrae orationis variae formandae. Antver-piae, 1668.
4. Liauksminas, Žygimantas. Theologia Ecclesiastica ... Vilnae, 1675.
5. Smiglecki, Marcin. Nauka krotka o lichwie ... Wilno, 1753.
6. Skorulskis, Antanas. Commentariolum philosophiae ... Vilnae, 1755.
7. Royzius, Petrus. Decisiones ... in sacro auditorio Lituanico. Francofurti ad Moenum, 1570.
8. Semenavičius, Kazimieras. Grand art ď artillerie ... Amstelodami, 1651.

13 stendas

AUTOGRAFUOTOS KNYGOS

Didikai puošdavo savo knygas įspaustais apdaro odoje superekslibrisais, kuklesni bibliofilai pasitenkindavo įrašu priešlapyje ar tituliniame lape. Saugodami knygas nuo vagių ir nesąžiningų skaitytojų, savininkai įrašydavo jose perspėjimus ar net prakeikimus. Vilniaus universiteto bibliotekos XVI a. knygose yra tokių buvusių savininkų įrašų lotynų kalba: „Vagie, nedrįsk savo gobšiomis rankomis paliesti šios knygos. Ši knyga negali turėti dviejų savininkų“; „Jei tą knygą nujosi, tarp trijų stulpų dejuosi“ ir t. t. Pasitaiko ir skaitytojų įrašų, vienaip ar kitaip susijusių su jų gyvenimu, veikla ar pažiūromis.

Eksponuojami M. Strijkovskio (Nr. 1), M. Valančiaus (Nr. 1-3), M. Giedraičio (Nr. 2), M. Paco (Nr. 3) įrašai bei įrašai, rodantys ginčą tarp Vilniaus akademijos spaustuvės ir bibliotekos dėl knygos priklausomybės (Nr. 4).

1. Epiphanius Constantiensis. Contra octoaginta haereses opus ... Basileae, 1545.
2. Baronio, Cesare. Annales Ecclesiastici. T. 3. Antverpiae, 1593.
3. Basilius Magnus. Opera ... Basileae, 1566. 5 t.
4. Argoli, Andrea. Ephemerides ... Lugduni, 1677.

14 stendas

LIETUVIŠKOS XVIII-XIX A. KNYGOS

XVIII a. auga lietuviškų knygų kiekis, tačiau jų kalba tolydžio tolsta nuo liaudies šnekamosios kalbos, darosi makaroniška, degraduoja (Nr. 9). Vyrauja religiniai raštai (Nr. 1-7, 9). Greta jų paskutinis (penktasis) pirmosios lietuviškos pasaulietinio turinio knygos – K. Sirvydo „Trijų kalbų žodyno“ – leidimas (Nr. 2), pirmoji lietuviška Kaune išspausdinta knyga (Nr. 8), K. Aleknavičiaus ir M. Akelaičio elementoriai (Nr. 10-11), M. Jankaus Lietuvos istorija (Nr. 12).

1. Naujas testamentas Wieszpaties musu Jezaus Kristaus, pirmą kartą ant svieto lietuviszkoj kalboj … perguldijtas ... Karalaučiuj, 1701.
2. Sirvydas, Konstantinas. Dictionarium trium linguarum. Vilnae, 1713.
3. Klimavičius, Konstantinas. Pawinastes krikščioniszkas, arba Katechizmas ... Wilniuy, 1767.
4. Bonaventūra. Ziwatas Pona yr Diewa musu Jezusa Christusa. Suprasląw, 1787.
5. Naujas istatimas … , lietuvišku liežuviu išgulditas per Juozapa Arnulpa kunigaykšti Gied-rayti. Wilniuje, 1816.
6. Lechavičius, Jonas. Pravadnikas ing tieviški dangaus amžina, arba Skutecznas spasabas rata-woima mirsztanciu zmoniu ... Wilnius, 1817.
7. Thomas a Kempis. Apey sekimą Chrystusa pona ... ysz lotyniszkos ant žemaytyszkos kalbas … yszgulditas par kuniga Antona Sawicki ... Wylniuje, 1828.
8. Regulas del skarbawu žmoniu ... Kauna, 1848.
9. Olševskis, Mykolas. Broma atwerta ing wiecznastį par atminima paskutiniun dayktu. Wilniuj, 1851.
10. Aleknavičius, Kajetonas. Elementarius, arba Lengwus mokslas skaytit Raszto szwento ... Wilniui, 1858.
11. Akelaitis, Mikalojus. Lamentorius, arba Prad˛ia mokslo, sudeta ma˛iems waj-keliems. Wilniuja, 1860.
12. Jankus, Martynas. Lietuwninku bei Lietuwos nusidawimai. Bitėnai, 1897.

15 stendas

S. DAUKANTO IR M. VALANČIAUS VEIKALAI

Simonas Daukantas (1793-1864) atliko didelį darbą, apie kurį svajojo daugelis jo amžininkų – 1822 m. parašė pirmąją istoriją lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. „Darbų“ pagrindu sukurta „Istorija žemaitiška“. Eksponuojamas trumpesnis jos variantas „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (Nr. 5). Nuo minėtųjų veikalų savo pobūdžiu skiriasi „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (Nr. 4). Tai senovės lietuvių kultūros istorija. Bet ir šis veikalas nėra atitrūkęs nuo ankstesniųjų. „Būdo“ užuomazgų randame „Darbuose“, o „Istorijoje“ yra beveik visi, tik siauriau išdėstyti šio veikalo skyriai. S. Daukantas pasireiškė ir kaip vertėjas, išleido vadovėlių ir šviečiamųjų knygų. (Nr. 1-3).

Su S. Daukantu bendravo, jo idėjas palaikė prozininkas, istorikas, religinis rašytojas, Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801-1875). Jo „Žemaičių vyskupystė“ (Nr. 6-7) – istoriografinis veikalas, iki šiol nepraradęs vertės, kaip lietuvių kultūros, ypač švietimo, istorijos šaltinis. Eksponuojamas egzempliorius su autoriaus įdomiai sukomponuotu dedikaciniu įrašu lenkų kardinolui, Poznanės ir Gniezno arkivyskupui, popiežiaus atstovui Lisabonoje ir Grenadoje Mečislovui Leduchovskiui.

Svarbiausi literatūriniai M. Valančiaus tekstai yra didaktinė proza, skirta baudžiavos atsikračiusiam valstiečiui, kurioje adresatas skatinamas būti doru, blaiviu, rūpintis darnia, sveika šeima, nesiriboti žemės darbu, ieškoti įvairesnių pragyvenimo šaltinių, imtis amatų. Šios prozos yra keturios knygos, iš jų dvi (apysaka „Palangos Juzė“ ir pirmoji lietuviška iliustruota knyga vaikams „Vaikų knygelė“) eksponuojamos (Nr. 8-9). Būdamas dvasininku, M. Valančius stengėsi parūpinti ir religinės literatūros: pats rašė, taip pat redagavo, perspausdino anksčiau išleistus tekstus (Nr. 10).

1. Daukantas, Simonas. Abeciela lijtuwiu - kalnienu ir žiamajtiu kalbos ... Petropilie, 1842.
2. Lhomond, Charles Franēois. Epitome historiae sacrae. [Petropoli, 1838].
3. Nepos, Cornelius. Givatas didiuju karvaidų senoves. Petropolis, 1846.
4. Daukantas, Simonas. Budą senowęs lietuwiu kalnienu ir žamajtiu ... Petropilie, 1845.
6.Daukantas, Simonas. Pasakojimai apie veikalus lietuvių tautos senovėje. [S. l.], 1893.
6-7. Valančius, Motiejus Kazimieras. Žemajtiu wiskupistę. Wilniuj, 1848. 2 d.
8. Valančius, Motiejus Kazimieras. Palangos Juze. Wilnuje, 1863.
9. Valančius, Motiejus Kazimieras. Vajku kningiele. [ S. l., s. a.].
10. Valančius, Motiejus Kazimieras. Mokslas Rimo kataliku. Wilniuje, 1879.

16 stendas

SPAUDOS DRAUDIMO LAIKOTARPIO KNYGOS

1863 m. sukilimo malšintojo Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo įsakymu 1864 m. Lietuvoje buvo uždrausta spauda lotyniškomis raidėmis, o mokyklose - ir lietuvių kalba. Leista naudoti tik maldaknyges ir elementorius rusiškomis raidėmis (kirilica). Šiam raštui prigijo „graždankos“ pavadinimas. 1865 m. uždrausta platinti anksčiau cenzūros aprobuotas šešias lietuviškas knygas (tarp jų ir M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystę“). Taip pat uždrausta iš užsienio įvežti lietuviškus leidinius lotyniškomis ir gotiškomis raidėmis. Spaudos draudimas truko iki 1904 m.

Eksponuojamos (pakaitomis) lotyniškomis raidėmis ir „graždanka“ parašytos lietuviškos knygos. Vienoje iš jų (Nr. 7) įrašas ranka „graždanka“: Ulijonos Jurgilaitės.

1. Evangelijos ant nedėldieniu ir visu szvencziu isztisu metu. Vilniuje, 1857
2. Евангелiесъ антъ неделiосъ денунъ иръ китунъ швенчю, курiосъ ира скайтомасъ Бажницiосе Швентосе паръ иштисусъ метусъ ... Вильнюй, 1865.
3. Senas auksa altorius ... Wilniuje, 1859.
4. Сенасъ аукса алторюсъ ... Вилнюе, 1866.
5. Senas auksa altorius ... Wilniuje, 1864.
6. Сенасъ аукса алторюсъ ... Вильнюй, 1866.
7. Сенасъ аукса алторюсъ ... Вилнюе, 1866.
8. Kantyczkas arba kninga giesmių. Vilniuj, 1860.
9. Кантычкасъ арба книнга гесмю. Вилънюй, 1865.
10. Kantyczkas arba kninga giesmiu. Wilniuj, 1862.
11. Кантычкасъ арба книнга гесмю. Вильнюй, 1865.

17 stendas

PUOŠNIEJI XVIII-XIX A. KNYGŲ APDARAI

XVIII a. knygų viršelių puošyboje, ypač Prancūzijoje, įsigali „fanfarinis“ stilius. Knygoms įrišti buvo vartojami net karalių drabužiai. XIX a. brangiems leidiniams puošti pasitelkiami žymūs dailininkai ir auksakaliai. Viršelis tampa savotišku paminklu, „duokle“ knygos autoriui ar net savarankišku meno kūriniu.

XVIII a. Italijoje pagaminti prabangūs A. Varano „Demetrio“ (Nr. 1) kietviršiai aptraukti tamsiai žaliu siuvinėtu šilku su sidabro aplikacijomis. Veidrodžių centruose esančios gėlių puokštės skirtingos.

A. Varano dramos „Demetrio“ (1749 m.) viršelis. Sidabro aplikacija, siuvinėjimas

J. W. Goethės „Fausto“ (Nr. 2) viršelio autorius – M. Brodas ir Miuncheno. Viršutinio kietviršio veidrodžiui su pavadinimu įrėminti panaudoti R. Schloeglio sukurti Mefistofelio, Margaritos, Švertlaino, Vagnerio, Valentino ir Fausto bareljefai, bloko kraštai paauksuoti.

„Šventoji Evangelija“ (Nr. 3), parašyta senąja slavų bažnytine kalba ir išleista 1894 m. Maskvoje, įdomi poligrafiniu požiūriu. Tai foliantas, kurio kiekvieno puslapio tekstas įrėmintas bizantinio stiliaus liturginiu ornamentu. Mediniai viršeliai aptraukti tamsiai violetiniu aksomu ir papuošti geltono kalto metalo bareljefais su scenomis iš Evangelijų veikėjų gyvenimo. Apatinio viršelio visi kampai dekoruoti to paties metalo ir to paties stiliaus bareljefiniais ornamentais, kurių kiekvieno centre iškalti horeljefiniai gumburai, apsaugantys viršelį nuo sąlyčio su kietais paviršiais.

1. Varano, Alfonso. Demetrio. Padova, 1749.
2. Goethe, Johann Wolfgang von. Faust. München und Berlin, [s. a.].
3. Священное Eвангелiе. Mocквa, 1894.

18 stendas

PUOŠNIEJI XVIII-XIX A. KNYGŲ APDARAI IR KIŠENINĖS KNYGOS

1859 m. Vokietija šventė savo didžiojo poeto Fridricho Šilerio 100-ąsias gimimo metines. Ta proga Štutgarte buvo išleistas jubiliejinis F. Šilerio poezijos tomas (Nr. 1), papuoštas įvairių vokiečių dailininkų iliustracijomis. Pirmiausia patraukia dėmesį knygos įrišimas: reljefiniai ornamentiniai įspaudai natūralioje tamsiai rudoje odoje. Viršelio centras padengtas žaliu aksomu, įrėmintu klasikinio stiliaus bronziniais rėmais. Prie aksomo pritvirtintas to paties geltono metalo poeto bareljefas. Abiejų viršelių kampai papuošti horeljefiniais apsauginiais gumburais. Ne mažiau puošnūs priešlapiai: geometriniu raštu ribuliuojanti smėlio spalvos taftinė medžiaga. Nors prabangių leidinių tiražai paprastai esti nedideli, nuostabą kelia vienodas visų šio leidinio egzempliorių įrišimas. Vokiečių teigimu, jis ir šiandien laikomas tikru XIX a. knygrišybos šedevru.

1848 m. per Europą nusirito revoliucijų banga. Ji palietė ir Vengriją, mėginusią išsilaisvinti iš Austrijos imperijos jungo. Debrecene buvo sušauktas revoliucinis Vengrijos seimas, ir jame 1849 m. balandžio 14 d. Lajošas Košutas paskelbė Vengrijos nepriklausomybę. Tačiau Debrecenas neatsilaikė prieš Austrijos kariuomenę, ir seimas išsikėlė į Arado miestą, o čia po kelių mėnesių sukilėliai buvo nugalėti. Visa ši istorinė medžiaga paskelbta albume „Arado kankiniai“ (Nr. 2), išleistame 1890 m. Budapešte vengrų kalba. Albumo įrišimas labai originalus: viršelis aptrauktas natūraliu kinišku pilkos spalvos šilku, kuriame šilkografijos būdu atspausta įžymaus vengrų grafiko Michajaus Zičio (1827-1906) iliustracija, simboliškai vaizduojanti vengrų tautą, apraudančią Arade žuvusias revoliucijos aukas. Dvi raudono šilko pintos virvelės, papuoštos keturiais kutais, simbolizuoja revoliucijos ugnį. Jos pervertos per abiejų viršelių vidinę pusę, gaubia nugarėlę ir suriša paauksuotus knygos lapus.

Taip pat eksponuojami puošnūs XIX a. pabaigos lietuviškų knygų, išleistų Karaliaučiuje ir Halėje, įrišimai (Nr. 3-4) bei dvi kišeninės knygos (Nr. 5-6), kurių viena – labai retas leidinys mediniais viršeliais su viršutinį veidrodį rėminančia spalvota medžio inkrustacija (Nr. 5).

1. Schiller, Friedrich. Gedichte. Stuttgart, 1859-1862.
2. Varga, Otto. Aradi Vertanuk. Budapest, 1890.
3. Kuršaitis, Fridrichas. Pagerintos giesmjų knygos ... Königsberg, 1900.
4. Bybeles, tai esti: Visas Šventas raštas Senojo ir Naujojo testamento, į lietuviškąją kalbą išverstas. Halle, 1895.
5. Flowers from the Holy Land = Fleurs de Terre Saint = Blumen aus dem Heil. Lande Ierusalem. [S. l., s. a.].
6. Shakespeare, William. Twelfth night; or, What you will. New York, [s. a.].

19 stendas

PIRMIEJI LIETUVOS PERIODINIAI LEIDINIAI

1. Gazeta Litewska. 1804, Nr. 12.
2. Kuryer Litewski. 1809.
3. Литовскiй вестникъ = Kuryer Litewski. 1836.

"Kuryer Litewski" (Lietuvos kurjeris)

20 stendas

PIRMIEJI LIETUVOS PERIODINIAI LEIDINIAI

1840 m. pasikeitė „Kuryer Litewski“ pavadinimas: lenkiškoji laida ėmė vadintis „Kuryer Wileński“, o rusiškoji - "Виленский вестник" (Nr. 1). 1863 m. (po sukilimo, kurį caro valdžia žiauriai numalšino) lenkiškoji laikraščio laida buvo uždaryta ir leidinys ėjo tik rusų kalba. Reikšdamas rusų valdžios nuostatas, "Виленский вестник" griežtai pasisakydavo prieš lietuvių tautinį judėjimą ir atvirai rėmė lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą. Panaikinus šį draudimą, Vilniuje pasirodė daug naujų leidinių, tarp jų ir „Kurjer Litewski“, ėjęs nuo 1905 iki 1915 m. (kaip ir "Виленский вестник" ). 1910-1911 m. Vilniuje buvo leidžiamas dienraštis „Kurjer Wileński“. Po I pasaulinio karo (nuo 1924 m.) lenkų užimtame Vilniuje irgi tokiu pat pavadinimu ėjo dienraštis, kuris drauge su daugeliu kitų leidinių buvo uždarytas 1940m., rusams okupavus Lietuvą.

Taip pat eksponuojama atskiru leidiniu rusų ir lietuvių kalbomis išleistas baudžiavos panaikinimo įstatymas (Nr. 2) bei 1855-1865 m. veikusios Vilniaus archeologinės komisijos leidinys (išėjo du jo sąsiuviniai) rusų ir lenkų kalbomis (Nr. 3).

1. Виленскiй вестникъ = Kuryer Wileński. 1861.
2. .. Положенiя о крестьянахъ ... = ... Istatimaj apej walszczionus ... Вильно, 1862.
3. Записки Виленской археологической коммисciи = Pamiętniki Wileńskiej archeologicznej komissji. Wilno, 1858, Nr.1.

21 stendas

PIRMIEJI LIETUVIŠKI PERIODINIAI LEIDINIAI

XIX a. pasirodė ir lietuviški periodiniai leidiniai. Dauguma jų, pavyzdžiui, „Keleivis“ (Nr. 1), ėjo Mažojoje Lietuvoje ir buvo skirti šio krašto lietuviams. XIX a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje pradėta leisti periodinius leidinius, skirtus ir Didžiosios Lietuvos gyventojams. Pirmas toks leidinys buvo „Aušra“ (Nr. 2). Vėliau ėjo „Varpas“ (Nr. 3), „Ūkininkas“ (Nr. 4), „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Tėvynės sargas“ (Nr. 5) ir kt. Lietuviškos periodikos leidimas buvo organizuotas ir JAV. Čia ėjo „Gazieta lietuviška“, „Unija“, „Saulė“, „Apšvieta“ (Nr. 6), „Vienybė lietuvininkų“ ir kt.

1. Keleivis. 1860, Nr.8.
2. Aušra. 1883, Nr.1.
3. Varpas. 1889, Nr.1.
4. Ūkininkas. 1892, Nr. 4-5.
5. Tėvynės sargas. 1896, Nr. 1-12.
6. Apšvieta. 1892, Nr. 1-6.

22 stendas

PIRMIEJI LIETUVIŠKI KALENDORIAI

Pirmasis lietuviškas kalendorius – Lauryno Ivinskio parengtas „Metų skaitlius ūkiniškas ant metų Viešpaties 1846“ (Nr. 1) išėjo Vilniuje J. Zavadzkio spaustuvėje ir buvo leidžiamas kone 20 metų. Jo apimtis išaugo nuo 30 iki 68 puslapių, tiražas nuo 2 iki 10 tūkst. egz., 1861 m. sulaukė dviejų leidimų. Dėl savo gausių „pridėjimų“ – žemės ūkio, medicinos, veterinarijos, istorijos, astronomijos, bibliografijos žinių, publicistikos, literatūrinių pasiskaitymų tapo savotišku almanachu, atliko periodinės spaudos vaidmenį. 1860 m. čia pirmą kartą išspausdinta dalis A. Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ (Nr. 2). Nors, pasak literatūros istoriko J. Riškaus, ši publikacija ir turi trūkumų, bet ji yra reikšminga tuo, kad išvedė poemą į žmones. L. Ivinskio kalendoriaus leidimą sužlugdė lietuviškos spaudos draudimas: 1865 ir 1866 m. jį išspausdinus „graždanka“, žmonės nepirko.

Mažojoje Lietuvoje gotišku šriftu buvo leidžiamos vadinamosios kalendros (Nr. 3-4). Jų pradininkas – Tilžės mokytojas E. Šesnakas, parengęs „Prūsiškas kalendras ant meto 1847“. Kaip ir L. Ivinskio kalendoriai, įvairios kalendros (evangeliškos, lietuviškos ir t. t.) susidėjo iš 2 dalių – informacinės ir literatūrinės, kurioje spausdinta ir Didžiosios Lietuvos autorių kūryba.

Atsiradus lietuviškai periodinei spaudai, kalendorių ir jų naudingų „skaitymų“ puslapiai nenustojo reikšmės bei populiarumo. Pradedant 1883 m., kai ėmė eiti „Lietuviškas Aušros kalendorius“ (Nr. 5), juos leido ir kiti periodiniai leidiniai. Spaudos draudimo laikais išėjo per 60 pavadinimų kalendorių (pavyzdžiui, Nr. 6-7). „Iš visų lietuviškos spaudos dalykų labių labiausiai platinasi tarp žmonių kalendoriai“, – liudijo V. Kudirka.

1. Metu skajtlus ukiniszkas ant metu Wieszpaties 1846. Wilnui,1846.
2. Kalendorius arba Metskajtlus ukiszkasis nuog u˛gimima Wieszpaties 1860 metu pribuwiniu ... Wilniuje, 1860.
3. Prūsiškos kalendros ant meto 1872. Tilžėje, 1872.
4. Ewangeliškos kalendros ant pridelio meto 1876. In Prökul[e], 1875.
5. Lietuviszkas Auszrōs kalendorius ant metū 1884 ... [S. l., s. a.].
6. Lietuwiszkas kalendorus ant meto 1885 ... Wilno, 1884.
7. Žemaiczių ir auksztaiczių Lietuvos ukininku kalendorius ant metų Vieszpaties nuo Kristaus užgimimo 1893 ... Vilniuje, 1892.

23 stendas

PIRMIEJI LIETUVIŠKI VADOVĖLIAI

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje šalia elementorių išleisti pirmieji įvairių mokslo šakų vadovėliai lietuvių kalba. Jie buvo leidžiami Mažojoje Lietuvoje bei JAV ir slapta platinami Lietuvoje.

Eksponuojamos A. Baranausko, J. Jablonskio, M. Miežinio, P. Januševičiaus gramatikos (Nr. 1-3, 5), M. Miežinio lietuvių-latvių-lenkų-rusų kalbų žodynas (Nr. 4), pirmoji ištisinė lietuvių literatūros istorija – J. Šliūpo „Lietuviškieji raštai ir raštininkai“ (Nr. 6), A. Miluko „Lietuviška chrestomatija“ (Nr. 7) bei „Rankvedis senoviškos istorijos“ (Nr. 8), pirmoji ištisinė Lietuvos istorija lietuvių kalba – Maironio „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“ (Nr. 9), net trys P. Vileišio knygos – istorijos, geografijos ir geometrijos vadovėliai (Nr. 10-12) bei S. Skačkausko „Aritmetika“ (Nr. 13).

1. Baranauskas, Antanas. Kalbamokslis lietuviszkos kalbos. Tilžėje, 1896.
2. Jablonskis, Jonas. Lietuviškos kalbos gramatika. Tilžėje, 1901.
3. Miežinis, Mykolas. Lietuviszka gramatika. Tilžėje, 1886.
4. Miežinis, Mykolas. Lietuviszkai-latviszkai-lenkiszkai-rusiszkas žodynas. Tilžėje, 1894.
5. Januševičius, Povilas. Naujas lietuviškas kalbomokslis. Tilžėje, 1903.
6. Šliūpas, Jonas. Lietuviszkiejie rasztai ir rasztininkai. Tilžėje, 1890.
7. Milukas, Antanas. Lietuviška chrestomatija. Shenandoah, 1901.
8. Milukas, Antanas. Rankvedis senoviszkos istorijos. Kn. 2. Graikija. Shenandoah, 1899.
9. Maironis. Apsakymai apie Lietuvos praeigą. 1886. Tilžė, 1903.
10. Vileišis, Petras. Trumpa visuotina istorija. D. 1. Senovės istorija. Tilžėje, 1903.
11. Vileišis, Petras. Trumpa geografija, arba Žemės aprašymas. Chicago, 1898.
12. Vileišis, Petras. Trumpa gėomėtrija. Tilžėje, 1900.
13. Skačkauskas S. Aritmetika. Chicago, 1897.

24 stendas

AMŽIŲ SANDŪROS LIETUVIŲ LITERATŪRA

XIX ir XX a. sandūra – vienas iš sudėtingiausių ir įdomiausių lietuvių literatūros raidos laikotarpių. Patyrusi spaudos draudimo sunkumus, lietuvių literatūra ne tik išsaugojo kūrybinio proceso gyvybingumą, bet ir išplėtė savo poveikio sferą, ėmė vaidinti aktyvų vaidmenį kovoje už gyvybinius tautos interesus. XIX a. pabaigoje pagausėjo rašytojų, suintensyvėjo jų kūryba, išryškėjo romantinė ir realistinė literatūros kryptys, radosi naujų poezijos ir prozos žanrų, formavosi dramaturgija ir literatūros kritika, išsiplėtė ryšiai su kitų tautų literatūromis.

Eksponuojama antologija „Tėvyniškos giesmės“ (Nr. 1), ankstyvieji Maironio, V. Kudirkos, A. Vienažindžio, P. Vaičaičio, A. Jakšto, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos, Vaižganto, Žemaitės, Keturakio, V. Pietario kūrinių leidimai (N. 2-15).

1. Tevyniszkos giesmes. Vilniuje, 1892.
2. Maironis. Terp skausmu į garbę. Tilžėje, 1895.
3. Kudirka, Vincas. Laisvos valandos. Tilžėje, 1899.
4. Vienažindys, Antanas. Lietuvos tėvynės dainos. [Tilžė, 1898].
5. Vaičaitis, Pranas. Eilės ... Plymouth, 1903.
6. Jakštas, Adomas. Dainų skrynelė. Tilžėje, 1894.
7. Lazdynų Pelėda. Klajunas. [Bitėnai], 1902.
8. Lazdynų Pelėda. Judošius. Tilžėje, 1902.
9. Šatrijos Ragana. Viktutė. Shenandoah, 1903.
10. Vaižgantas. Vaizdeliai. Tilžėje, 1902.
11. Žemaitė. Paveikslai. Tilžėje, 1901.
12. Žemaitė. Atminimai. Tilžėje, 1902.
13. Žemaitė. Prie dvaro. Tilsit, 1903.
14. Keturakis. Amerika pirtyje. Tilžėje, 1895.
15. Pietaris, Vincas. Algimantas, arba Lietuviai XIII szimtmetyje. Shenandoah, 1904.

Literatūra

1. Feigelmanas N. Lietuvos inkunabulai. Vilnius, 1975.
2. Laucevičius E. XV-XVIII a. knygų įrišimai. Vilnius, 1976.
3. Laucevičius E. Popierius Lietuvoje XV-XVIII a. Vilnius, 1967.
4. Lebedys J. Senoji lietuvių literatūra. Vilnius, 1977.
5. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001.
6. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai. Vilnius, 2001.
7. Reklaitis P. Prarastosios Lietuvos pėdsakų beieškant. Vilnius, 1999.
8. Riškus J. Lietuvių literatūra: XIX a. pirmoji pusė. Vilnius, 1982.
9. Ročka M. Rinktiniai raštai. Vilnius, 2002.
10. Senosios knygos ekspozicija: [lankstinukas]. Kauno apskrities viešoji biblioteka, 1999.
11. Spitrys V. Knygrišybos šedevrai // Naujos knygos. 1988. Nr. 11.
12. Spitrys V. Raritetus pasklaidžius // Bibliotekų darbas. 1987. Nr. 1.
13. Urbonas V. Lietuvių laikraštis: nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Vilnius, 1997.
14. Vilniaus miesto istorija. Vilnius, 1968.
15. Vladimirovas L. Knygos istorija. Vilnius, 1979.