3 diena.

Kita istorinė vieta – buvusios Rytų Prūsijos žemės, Ungura, dabartinis Vengoževas, su Kaliningrado sritimi besiribojantis miestas, sugriautas Antrojo pasaulinio karo metais. Šiame mieste veikė garsiausias Rytų Prūsijoje ir visoje Europoje ortopedinių ir kitų ligų centras. Ši vietovė susijusi su rašytoja, Klaipėdos krašto metraštininke Ieva Simonaityte (1897–1978). Būsimoji rašytoja, būdama penkių metų, susirgo kojos kaulų tuberkulioze ir gydėsi Unguros luošųjų vaikų ligoninėje, Bethesdoje, remiama Vanagų bažnyčios kunigo Emilio Rudolfo Bleiveso ir Prūsijos generalinio superintendanto Brauno.

Dabar rašytojos atminimas įamžintas miesto aikštėje įrengtose keturiose lentose su nuotraukomis ir tekstais lietuvių ir lenkų kalbomis apie anuometinį Angenburgą (Ungurą). Atminimo įamžinimą rėmė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ir kultūros ministerijos bei Vengoževo miesto savivaldybė. Įgyvendinti šį projektą padėjo Klaipėdos apskrities  I. Simonaitytės viešosios bibliotekos darbuotojos, atrinkusios nuotraukas ir pateikusios jų aprašus.

Unguroje gimė Tilžės Akto (1918 11 30) signataras Valteris Diržys (1896–1977), kurio palaikai neseniai pargabenti iš Australijos ir palaidoti Bitėnų kapinėse. Pateikti faktai liudija, kad su Lietuva susijusio kultūrinio ir istorinio paveldo kaimyninėje valstybėje gausu.

Dar vienas Rytprūsių miestas – Kentšynas, vokiečių įkurtas prūsų gyvenvietės Rąstės vietoje ir pavadintas Rastenburgu. Dabar turistų dėmesį patraukia XIV a. mūrinė pilis, pastatyta vietoj Kęstučio vadovaujamų lietuvių sudegintos medinės, ir gynybinių įtvirtinimų apsupta šv. Jurgio bažnyčia su krištoliniais skliautais. Netoli Kentšyno, Gerložo girioje, yra ir kitokio karinio paveldo – tai buvęs fiurerio asmeninis miestelis su visa ryšių infrastruktūra, kuriame nuo 1941 m. iki 1944 m. lapkričio buvo įsitvirtinęs Hitleris ir vadovavo Vokietijos ginkluotosioms pajėgoms – Vermachtui. Didžiuliame, miškais apsuptame plote pastatyta daugiau nei 80 įvairios paskirties objektų, turėjusių aiškiai apibrėžtas funkcijas. Antrojo pasaulinio karo metais Hitleris čia priiminėjo kitų šalių pasiuntinius, tarp jų ir Benitą Musolinį. Atsitraukiančių vokiečių išsprogdintos gelžbetoninio pastatų liekanos pranoksta vaizduotę, žinant, kad net kelis metus statytas miestelis-bunkeris buvo skirtas vienam tikslui – invazijai.

Aštuonių šimtų dienų Hitlerio rezidencija minima ir dėl kito fakto – bunkeryje 1944 m. liepos 20 d. Klausas fon Štaufenbergas įvykdė nesėkmingą pasikėsinimą į fiurerį. Šį įvykį įamžina memorialinė lenta, vaizduojanti atverstą knygą su tekstu lenkų ir vokiečių kalbomis.

Vengoževas
N 54° 12' 50.5"
E 21° 44' 30.5"

Kenštynas
N 54° 4' 27.2"
E 21° 22' 35.7"

Lipka
N 54° 1' 29"
E 21° 13' 2.5"

Nuotaika praskaidrėja lankantis nuošaliame, miškų ir ežerų apsuptame miestelyje – Lipkoje ir jį garsinančioje Dievo Motinos šventovėje, anot legendos, pastatytoje ten, kur stovėjo liepa su Dievo Motinos skulptūra, kurią išdrožė ir į medį įkėlė kalinys, stebuklingo apreiškimo dėka išsigelbėjęs nuo mirties.

1687 m. bažnyčia konsekruota, tačiau vidaus darbai dar tęsėsi apie 50 metų. Iš tikrųjų, bažnyčios vidus pranoksta išorę – akmeninės ir medinės skulptūros, nuostabios freskos, sienų ir lubų tapyba, altoriaus apkaustai ir kiti meninės kalvystės dirbiniai prikausto dėmesį. Šio vertingo vėlyvojo baroko stiliaus ansamblio  architektas nežinomas, statybos darbams vadovavo Ježis Ertlis iš Vilniaus. Bažnyčios praeityje – daug intriguojančių faktų, pavyzdžiui, paskutinis Vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Branderburgietis, turintis ir lietuviško kraujo, atkeliavo iš Karaliaučiaus į Lipką basas ir pėsčiomis prašyti nuodėmių atleidimo. Bažnyčia garsi ir įspūdingais vargonais, kuriais užgrojus pradeda judėti juos puošiančios skulptūros, pagamintos meistro Mosengelio iš Karaliaučiaus.

© 2015 Lietuvos apskričių viešųjų bibliotekų asocijacija